Vilniuje jau pusantrų metų gyvenantis 28 metų fotografas iš Ščecino (Lenkija) B.Frątczakas, paklaustas, kaip atsirado Vilniuje, juokaudamas sakė, kad ši istorija dvelkia romantikos, o ne dabartinės postmodernistinės epochos kvapu.
„Viskas labai paprasta: vyras sutiko moterį, įsimylėjo, metė į šalį viską, ką turi, susikrovė lagaminą ir išvažiavo“, – juokėsi lenkas.
Bartoszo širdį pavergė Jovita iš Šalčininkų. Jų susitikimą nulėmė bendras chorinio dainavimo pomėgis.
Bartoszui Jovita krito į akį, kai su chorų kolektyvu iš Šalčininkų koncertavo Lenkijoje.
Įdomu, kad lenkas į Jovitą atkreipė dėmesį tuomet, kai ji užtraukė Lady Gagos, Barztoszo nemėgstamos atlikėjos, dainą.
„Bet ji taip gražiai uždainavo, kad negalėjau atsispirti jos žavesiui. Ketinau tęsti filosofijos doktorantūros studijas, bet meilė nugalėjo filosofiją.
Netapau lenkų Heideggeriu (žymus vokiečių filosofas. – Red.) – prisiminiau savo aistrą fotografijai, persimečiau per petį fotoaparatą ir leidausi į Rytus, į Lietuvą“, – savo vilnietiškos odisėjos pradžią prisiminė B.Frątczakas.
„Sostinės“ žurnalistas ir su meilės emigrantu iš Lenkijos B.Frątczaku kalbėjosi per šimtmečius išsitęsusia tema: ar Vilnių lenkai ir lietuviai myli taip pat, ar skirtingai?
– Kokį pirmąjį įspūdį paliko Lietuva, Vilnius? Mes artimi kaimynai, kuriuos sieja bendras tikėjimas, kultūra ir istorija: gal skirtumų net nepajutote?
– Ak, pirmasis įspūdis buvo nepakartojamas! Po 6 valandas trukusios kelionės išlipau autobusų stotyje, Jovita vėlavo, tad išėjau pramankštinti kojų – ėgi žiūriu, pavargėlis po medžiu miega.
Dingtelėjo mintis: nejaugi aš vis dar Lenkijoje?
Bet atėjo Jovita. Su ja kelionė troleibusu buvo nepakartojama, jau vien egzotiškas žodžių „kita stotelė“ skambesys intrigavo.
Kelionės metu, kai su Jovita kalbėjomės lenkiškai, jaučiausi kaip Lenkijoje, kai ji prabildavo lietuviškai – supratau, kad esu Lietuvoje.
Nors kartais Vilniuje jausdavausi lyg ir Rusijoje, kai dažnai girdėdavau aplink skambančią rusų kalbą.
Greitai supratau, kad Vilniaus esminė žymė – ne kalba.
Įvairios kalbos vis dėlto yra Vilniaus, kaip daugiakultūrės, įvairiakalbės Lietuvos, įvairiaspalvė vėliava. Lietuva mane ir pakerėjo asmenybių, kultūrų įvairove, daugiakalbyste.
– Jums, kaip lenkui, Vilniuje turbūt patogu bendrauti su vilniečiais lenkais – galite susikalbėti gimtąja kalba. Bet sakoma, kad Vilnijos dialekto, tuteišų tarmės, tikri lenkai nesupranta?
– Iš tiesų, Lietuvos lenkai vartoja daug perdarytų rusiškų, lietuviškų žodžių, iš pirmo žvilgsnio keistų posakių.
Buvo net anekdotinių situacijų. Net apšalau iš Vilniaus lenkų išgirdęs posakį „Ne razbiera się w pracy“.
Turima galvoje – „nesuprantu, ką reikia daryti darbe“, o literatūrine lenkų kalba tai reiškia „nenusirengiu darbe“.
Bet ilgainiui pripratau ir net pats ėmiau taip kalbėti, trumpam parvažiavęs į Lenkiją pradedu tratėti Vilniaus tuteišų tarme. Tada į mane tėvynainiai žiūri išpūtę akis.
– O lietuviškai išmokote? Ar tokiame daugiataučiame mieste, kuriame vis labiau įsivyrauja kosmopolitinė anglų kalba, be lietuvių kalbos galima apsieiti?
– Lietuvių kalba labai graži, bet ir labai sunki. Jovitos tėvai ragina mokytis lietuviškai, bet vis atidėlioju.
Dažnai pagalvoju – ar kavinėje kalbėti darkyta lietuvių kalba, iškraipyti žodžius, ar keliomis šykščiomis anglų kalbos frazėmis užsisakyti kavos?
Kartą bandžiau išsikviesti taksi lietuviškai, nes man sakė, kad reta dispečerė moka angliškai.
Parašė ant popieriaus, kaip užsisakyti taksi iš taško A į tašką B. Paskambinau, išlemenau, kas parašyta.
Užsakymo priėmėja dar paklausė kažko, lietuviškai, aišku. Aš jau nieko nesupratau ir prakalbau angliškai. Ji – vėl lietuviškai. Po to laukiau taksi ir aišku, nesulaukiau.
Bet pripažįstu, kad nemokant kalbos dažnai būna nejauku bendrauti su pažįstamais lietuviais, kolegomis fotografais. Paviršutinės anglų kalbos žinios neleidžia pasakyti to, ką jaučiu Vilniui.
Padeda tik mano, kaip filosofo, išsilavinimas. Kiekvienas filosofas turi gebėti įsijausti į aplinką, kitus žmones.
Kaip filosofas ir fotografas bendrauju su Vilniumi žiūrėdamas ir fotografuodamas žmones, pastatus.
– Kokios vietos jums Vilniuje labiausiai patinka. Ir kas patinka: moterys, architektūra, troleibusai, restoranai?
– Dirbdamas fotografu Vilniaus lenkiškose redakcijose gerai pažinau miestą, perpratau jo infrastruktūrą.
Kaip ir daugumą vietinių vilniečių, mane nenumaldomai traukia į Užupį. Kaip katalikas, dažnai aplankau Aušros Vartų, kitas bažnyčias.
Bet labiausiai mane traukia teatrai. Jovita mokosi Muzikos ir teatro akademijoje. Kartu su ja teatre išbūnu po kelias valandas, stebiu ir repeticijas, ir spektaklius.
Kitiems keista, ką veikiu teatre žiūrėdamas spektaklius man beveik nesuprantama kalba?
Atsakau: tą patį, ką ir visi – žiūriu, klausausi, ploju, juokiuosi. Teatras turi savo slaptą kalbą, nebūtina suprasti žodžių, spektaklį jaučiu širdimi.
– Ar ketinate Vilniuje likti ilgam, o gal susituokęs su Jovita išvyksite į Lenkiją – ten, pavyzdžiui, maisto produktai pigesni, pusė Lietuvos į Lenkiją apsipirkti traukia?
– Nežiūriu taip toli į ateitį, bet norėtume likti Vilniuje. Maistui kol kas užsidirbu, lietuviškos kainos negąsdina.
Nors čia gyvenu dar neilgai, bet jaučiuosi savas Vilniui ir Vilnius man savas. Juk net gimtąja kalba čia galiu su žmonėmis susikalbėti.
Lietuva, ypač Vilnius, lenkams visada buvo toks artimas ir mielas kraštas.
