Tiesa, patys spektaklio veikėjai švaistosi kuo pakilesnėmis frazėmis ir dedasi kalnus dėl tėvynės verčiančiais titanais, kurie vieninteliai žino, kaip puoselėti valstybę.
Tai, kad dešinieji įkandin prezidentės D.Grybauskaitės stengiasi kuo labiau pasinaudoti pagrindinius valdančiuosius socialdemokratus užgriuvusių galimos korupcijos paieškų ir ikiteisminių tyrimų banga, nieko keista. Kiekviena opozicija elgtųsi taip pat.
Nestebina ir tai, kad opozicinės partijos taip neriasi iš kailio. Juk, tarkime, konservatorių reitingai niekaip nekopia aukštyn, o socialdemokratų niekaip nekrinta. Tad mėginimas rinkėjų akyse paversti ir kairiuosius, ir visą valdančiąją daugumą korupcijos pūliniu, keliančiu mirtiną grėsmę valstybei, – viena iš daugelio desperatiškų opozicijos pastangų išjudinti politinę švytuoklę.
Apie Lietuvą smaugiančią korumpuotą valdžią nirtulingai kalbėta net Vasario 16-ąją. Tai darė konservatorių patriarchas V.Landsbergis, kuris, kaip ir kiekvienais metais, Signatarų namų balkoną paverčia savo partijos agitacine tribūna.
Kitą dieną po šventės konservatoriai ir jų sąjungininkai veiksmą mėgino perkelti į pagrindinę sceną – Seimą, kur buvo sušaukta neeilinė sesija. Suprantama, pagrindiniai jos klausimai – valdančiuosius erzinantys skandalai ir skandalėliai, apkalta juodosios buhalterijos byloje nuteistam „darbiečiui“ V.Gapšiui, parlamentinis tyrimas dėl ore pakibusio, bet teisėsaugos taip ir neatsakyto klausimo – iš kur tie „darbiečių“ byloje figūruojantys neaiškieji milijonai.
Tačiau konservatoriams, liberalams ir „mišrūnams“, ketinusiems apie tai paskalambyti bent kelias dienas, teko viską pabaigti jau po valandos. Mat valdantieji balsuodami tiesiog nepritarė opozicijos siūlytai neeilinės sesijos darbų programai, užgiedojo valstybės himną ir išsiskirstė.
Valdantieji buvo teisūs sakydami, kad svarbiausias opozicijos rūpestis ir siekis – kuo trankesnė reklama prieš rinkimus, siekiant pradėti zulinti valdžios korupcijos šešėlių plokštelę parlamente kuo anksčiau.
Vis dėlto taip be ceremonijų nutraukdama neeilinę sesiją valdančioji dauguma, regis, padarė šiurkščią klaidą – tiek demokratijos normų, tiek viešųjų ryšių prasme.
Galbūt valdantieji grynai procedūriniu požiūriu ir teisūs, sakydami, kad, nepatvirtinus neeilinės sesijos darbų programos, ją lieka užbaigti, bet opozicijos teisė rengti tokias sesijas, netgi reklaminiam pasistaipymui, yra svarbi.
Juk kairieji lygiai taip pat elgdavosi būdami opozicijoje – irgi šaukdavo apie „valdžios buldozerį“, kai jis juos pervažiuodavo.
Galima sakyti, kad parlamento dauguma šįkart pademonstravo nesugebanti užgniaužti emocijų bei ambicijų, kaip ir praėjusiais metais atmesdama siūlymą įteikti Laisvės premiją dešiniųjų patriarchui V.Landsbergiui.
