Nors iki šių metų kovo mėnesio S.Skvernelis galėjo būti generaliniu komisaru, rodos, savo sprendimo sukti į politiką nesigaili – tai leido užsiauginti politinį svorį ir pamatyti, kaip viskas vyksta kitoje barikadų pusėje.
Greitai politikas žengs toliau ir pravers Seimo duris. Su kuo (nors sklando kalbos, kad jau aišku) – nesako, o pabrėžia, kad norėtų dirbti su panašiais į save žmonėmis.
Apie būsimus Seimo rinkimus, loteriją ir politinius raumenis – portalo lrytas.lt pokalbis su vidaus reikalų ministru S.Skverneliu.
– Atsinešiau tris loterijos bilietus. Traukite vieną, man sekasi.
Juokiasi. Ištraukia bilietą.
– Ką darytumėte, jeigu laimėtumėte milijoną?
– Iš esmės tai nieko nepakeistų. Man užtenka to, ką turime. Vienintelis dalykas – nepriklausomumas dėl ateities, tai būtų garantas, nereikėtų galvoti, kas bus vėliau, kas bus po pusės metų. Pasibaigs darbas, o juk yra šeima, įsipareigojimai bankui, todėl jau dabar reikia galvoti – grąžinti ar atsidėti juodai dienai..
(...) Patikslinta vėliau, dar prieš Jerome'ui Randle'ui pasirašant sutartį. Jeigu laimėčiau milijoną, paremčiau Kauno „Žalgirį“. Nupirkčiau jiems gerą įžaidėją.
– Girdėjau, kad VRM ataskaitoje yra pokštų su Loreta Graužiniene.
– Tikrai? (Nustebęs). Pokštų nėra, bent jau aš nemačiau... Galiu pasakyti, kad su Loreta Graužiniene išvis nebendrauju. Žinokite, net telefonu nebesikalbame, nors mano politinis lygis dabar jau nebe žemas, o aukštas.
– Tai kas bus po tų pusės metų?
– Iki Seimo rinkimų dar labai toli.
– Bet jūs esate gerai vertinamas visuomenėje.
– Vertina gal ne vien mane asmeniškai. Rytais su komanda sėdame prie stalo, bandome kažką padaryti, stengiamės... Gal vertina ne mane, kaip asmenį, o pačią ministerijos veiklą. Nors natūralu, kad ministerijų žmonės nelabai ir žino, bet jeigu darai kažkokius sprendimus, žmonės tai įvertina.
– Toks palaikymas – savotiškas investavimas į jus, kaip į politiką. Matyt, žmonės norėtų matyti jus ir Seime.
– Esu komandos žmogus, man labai svarbu, su kuo eiti ir ką nuveikti Seime.
– Su kuria partija norėtumėte pakliūti į Seimą?
– Apie partinę karjerą kol kas negalvoju ir nesiruošiu tapti jokios partijos nariu. Aš kalbu apie bendraminčius – nesvarbu, kokio partiškumo jie būtų. Tokių bendraminčių matau ir tarp dabartinių Seimo bei Vyriausybės narių, taip pat ir šiuo metu Seime nesančių žmonių. Jų yra.
Pas mus yra įprotis politikus, jų darbus ir idėjas vertinti pagal partinę priklausomybę. Jeigu to nebūtų, valstybei būtų kur kasi geriau. Artėja šaliai akimirka, kai reikia turėti keletą nacionalinių interesų ir susitarti dėl jų, o ne bandyti patenkinti savo siaurus, partinės linijos poreikius.
Jeigu nebus prioritetų, valstybės laukia nekokia ateitis – kalbant apie demografinę situaciją, emigraciją, socialinės atskirties mažinimą.
Vienas iš pavyzdžių – kaip buvo sutarta dėl energetinės šalies nepriklausomybės. Galima diskutuoti, kiek buvo paaukota, ar tai reikėjo daryti, tačiaui faktas: nacionalinis susitarimas, kuris buvo įgyvendintas. Dėl šalies gynybos – lygiai tas pats.
Dar keletas tokių esminių susitarimų, ir galima prisidėti, galima bandyti juos įgyvendinti. Nesvarbu, kaip į tą Seimą patekti – ar per partinę liniją, ar nepriklausomą sąrašą.
– O ką konkrečiai jūs norėtumėte nuveikti?
– Šiandien mūsų didžiausias iššūkis – vidaus saugumas (čia, žinoma, pagal mano profesinį štampą), tiek regioninė atskirtis, dalies visuomenės degradacija... Darbo vietų – lyg yra, tačiau nėra norinčių ar galinčių dirbti, o gal nenori dėl minimalaus atlyginimo? Juolab, kalbant apie darbo jėgos apmokestinimą – su darbdavio sumokamais dideliais mokesčiais irgi nėra gerai.
Buvau Naisiuose – miestelis mažas, tačiau nėra degradavęs. Žmonės turi darbą, turi ir ką veikti po jo. Žmonės turi galimybę uždirbti ne minimalų atlyginimą ir turi veiklos po darbo.
Ir turime kitokią provinciją – kaimą, kur geriama nuo ryto iki vakaro, žudoma, mušama. Ten nėra jokios vilties. Čia esminiai dalykai, juk kalbame apie valstybės išlikimą. Demografai sako, kad turime gimdyti ir daugiau vaikų – bent po du šeimoje.
– Jūs pats vieną dukrą turite?
– Kol kas. (Juokiasi).
– O kaip jaučiatės kaip politikas? Užsiauginote raumenų?
– Gal ne politinį svorį, bet jaučiuosi įgavęs patirties. Trumpas laikas, tačiau intensyvus. Ir sunkus. Pirmiausia ateiti čia buvo sudėtinga, juk įvyko priverstinis ministrų pasikeitimas. Ir iš karto prasidėjo tam tikri, kartais man nesuvokiami išoriniai dirgikliai.
Buvau su tuo susidūręs, nes ir policijos darbas buvo ne iš lengvųjų, tačiau ten buvo aiškiai nubrėžtos ribos. Yra viena barikadų pusė, yra kita, ir jokios politikos.
O čia ir subtilybes reikėjo perprasti – kai su tavimi kalba viena, už nugaros – kita, daro trečia, o nusprendžia ketvirta. Reikėjo laiko, kad suvokčiau. Spaudimas, kurį patyriau, davė daug patirties.
– Po metų norėjote pasitraukti.
– Tai buvo grandinės, kuri kaupėsi, kritinis taškas. Ir jis išvirto į tokias aplinkybes.
Saulius Skvernelis: „Nesiruošiu tapti jokios partijos nariu“ (I)
– Kai ėjote į politiką, sakėte: „Reikia ateiti, reikia tvarkyti.“
– Taip. Ta linkme ir atėjau. Iki šių metų kovo mėnesio galėjau darbuotis senoje darbovietėje. Manau, kad ne veltui atėjau ir tie darbai, kurie buvo atlikti, tai įrodo. Viešojo saugumo, policijos reforma, nors nauja vadovybė turi savo viziją, VSAT, ugniagesiai–gelbėtojai, visos mūsų tarnybos, visi centrinių įstaigų vadovai įgavo teisinius instrumentus daryti racionalias pertvarkas, didinti pareigūnų pajamas.
Įstatymai, kurie buvo beviltiškai įstrigę, buvo priimti. Nors kai kurie bando pasakyti, kad įstatymai nėra visai geri, bet aš tai vertinu, kaip nesugebėjimą susidoroti su iššūkiais – vadovai gavo puikius įrankius.
Taip pat biudžetas, kuris, palyginti su 2015 m., padidėjo beveik 100 mln. litų. Kad ir ką bešnekėtų (dabar jau cypia, kad per mažai), tokį žingsnį sistemoje sunku prisiminti.
– Kai norėjote išeiti, ar jautėte, kad jau galite?
– Kalbant apie išėjimą, būna tam tikras taškas, kai reikia tai padaryti. Bet sulaukiau didelio visuomenės, darbuotojų palaikymo, ir premjeras buvo ryžtingai nusistatęs. Gavau ir laiškų iš žmonių, kuriuos po tam tikrų įvykių skatinau būti principingus ir nesitraukti. Jie man ir rašė: „O ką pats darai?“
Nežinau, ar pasilikti buvo geras žingsnis. Ateitis parodys, bet dabar yra taip, kaip yra.
– Pastaruoju metu skandalai krėtė ne vieną ministeriją. Kaip jaučiatės dirbdamas tokioje Vyriausybėje?
– Tie šešėliai, mesti ant Vyriausybės, nėra malonūs. Nesmagu, kai visa Vyriausybė yra vertinama per vieną ar kitą įvykį. Nežinau subtilybių dėl atskirų tyrimų ir įvykių, tačiau tai nėra džiugus dalykas. Paprastai kalbant, tokia padėtis destabilizuoja Vyriausybės darbą. Tačiau neabejoju, kad premjeras, kaip Vyriausybės vadovas, su mūsų palaikymu sutvarkys šitą situaciją, išvairuos.
– Ar daug liko darbų, kuriuos norėtumėte užbaigti iki rinkimų?
– Turime nesibaigiančią BPC istoriją, norisi, kad įsivažiuotų ir būtų teisingai įgyvendinti nauji teisės aktai. Nuolat atsitinka daug atgarsio sukeliantys įvykiai sistemoje: tai pareigūnas ką nors pridirbo, tai su ugniagesiais bėda, be to, šie metai – rinkimų metai, kai suaktyvėja balsų papirkinėjimas. Turime padaryti ir proveržį spręsdami alkoholizmo bėdą.
– Apie tai nuolat kalbama, bet ar įmanoma?
– Viskas valstybėje įmanoma, tik reikia turėti prioritetus, bendrus darbus ir ieškoti kompromiso. Jeigu tik galvojama, kaip atstovauti vienai interesų grupei, aišku, neįmanoma nieko įgyvendinti.
Alkoholio vartojimas šalyje – didžiulė problema. Arba susitariame ir ką nors darome, arba nedarome. Jeigu nedarome, turėsime vaikus šuliniuose, pjaunamus, degančius, žūvančius eismo įvykiuose, degraduojančius žmones.
– Iš sistemos buvo atleista nemažai korumpuotų valdininkų.
– Tų, kurie buvo korumpuoti, nebėra. Vieni supranta, kodėl atleisti, kiti galvoja, kad aplinka kalta. Reikia suvokti, kad kito kelio nėra.
– O kaip su Migracijos departamento pareigūnais, kurie kriminaliniams veikėjams suteikė leidimą gyventi Lietuvoje?
– Į skandalą įsivėlę asmenys jau nebesidarbuoja. Vieni paliko tarnybą šalių susitarimu, kiti nenorėjo tartis. Pasiūlėme būdą, kaip spręsti migracijos problemas, su kuriomis tada susidūrėme, o dabar esame tarsi pakabinti – galutinis taškas nepadėtas, sprendimą turi priimti Seimas.
– Kalbant apie migracijos iššūkius. Per metus jie visiškai pasikeitė. Pabėgėlių perkėlimo procesui įstrigus Graikijoje, ar pavyks per 2 metus priimti dar 1101 asmenį?
– Mūsų pozicija nepasikeitė – Lietuva, suvokdama bendrą geopolitinę situaciją, įsipareigojo priimti tokį skaičių pabėgėlių. Šiandien tokia problema yra Pietų Europoje, tačiau lygiai su tokia pačia grėsme galime susidurti prie savo rytinės sienos. Jeigu būtume laikęsi tokios pozicijos kaip tam tikros šalys – visiškai dzin, kas darosi Pietų Europoje... Bet jeigu iš Rusijos pajudėtų keli milijonai vietnamiečių? Ką mes darytume? Mums irgi reikėtų kitų valstybių pagalbos.
Lietuva priima tik karo pabėgėlius ir tik tuos, kurie nekelia grėsmės mūsų saugumui ir turi galimybių integruotis. Lietuva yra iš nedaugelio valstybių, į kurias perkėlimas jau įvyko. Kol kas turime tik keturis pabėgėlius, bet sakėme: duokite toliau, ir mes rinksimės.
Buvo dar keletas šeimų, tačiau jos nenorėjo čia važiuoti. Kadangi vyksta procedūra, atitinkanti Dublino konvenciją, jie tapo jau ne karo pabėgėliais, nes dėl kažkokių priežasčių jiems netinka papildoma apsauga.
O tų pavienių asmenų mes nebuvome užtikrinti dėl saugumo ir jų neperkėlėme.
Nėra jokio lenktyniavimo, kad būtinai 1100 reikia priimti. Gal kas galvoja, kad kas nors supakuos tuos žmones ir vienu metu pristatys vagonais – taip nebus. Mūsų pozicija yra kitokia – atskirti ekonominius pabėgėlius ir tikruosius karo pabėgėlius.