„Man labai patinka siuvinėti, galiu daugiau nieko nedirbti, – juokiasi A.Virbickienė. – Siuvinėju šešti metai. Kai išėjau į pensiją, atsirado daug laisvo laiko. Aš visada norėjau namuose turėti paveikslų, tačiau jie gi labai brangūs, šeimoje nebūdavo atliekamų pinigų.
Vieną dieną pagalvojau: „O kodėl aš negaliu išsiuvinėti paveikslo?“.
Siuvinėti teko tik pradinėse klasėse, bet kryželiu nemokėjau. Nusipirkau žurnalą ir išmokau“.
A.Virbickienė teigė, jog siuvinėjimo paveikslai mažo formato ir su schemomis, kokių galima įsigyti parduotuvėse, jos nedomino, – norėjosi didelių.
Moteris nusipirko drobės. Įprasti siuvinėjimo lankeliai buvo per maži, todėl susimeistravo didelį rėmą.
Vieną paveikslą kantrybės nestokojanti A.Virbickienė siuvinėja 3–4 mėnesius, per dieną sudaigsto 500–600 kryželių.
„Siūlų dažniausiai perku Marijampolėje, ten didesnis pasirinkimas. Sunkiausia – surasti tinkamą pavyzdį paveikslui. Dideliame plote turi būti daug objektų, kitaip nebūna vaizdo.
Paveikslėlių, pagal kuriuos siuvinėju, man padeda surasti duktė Jolanta ir anūkė Eglė“, – pasakojo A.Virbickienė.
Vienas po kito iš siūlų gimė „Nojaus arka“, „Papūgos“, „Eifelio bokštas“, „Šv. Marija ir apaštalai“, keli peizažai.
„Nojaus arką“ vilkaviškietė siuvinėjo aštuonis mėnesius.
Moteris prisipažino, kai drobėje ima ryškėti vaizdas, ją apima ne tik didelis džiaugsmas, bet ir noras kuo greičiau pabaigti.
Per dieną A.Virbickienė išsiuvinėja degtukų dėžutės dydžio plotelį, nes namuose netrūksta ir kitų darbų.
„Aš valgyti padarau, o ji sėdi ir siuvinėja, – be jokio priekaišto kalbėjo A.Virbickienės sutuoktinis Vitas. – Aš visą gyvenimą statybininku dirbau, pagal savo projektą šį namą pasistačiau. Žinau, kaip plytą padėti, o kaip jinai čia dirba – neturiu jokio supratimo“.
Kai vilkaviškietė išsiuvinėjo keliolika didokų paveikslų, kuriais žavėjosi ne vienas sutuoktinių namuose apsilankęs žmogus, kilo klausimas, kur juos sukabinti.
Savotiška galerija tapo sutuoktinių namo pirmame aukšte įrengta dukros parduotuvė, į kurią užsuka ne tik aplinkiniai gyventojai, bet ir į sodus važiuojantys vilkaviškiečiai. Ne vienas, besigrožintis paveikslais, nustemba, jog jie ne tapyti, o siuvinėti.
A.Virbickienė sulaukė prašymų parduoti unikalių savo darbų, tačiau anei vienas paveikslas neiškeliavo iš namų, išskyrus tuos, kuriuos vilkaviškietė padovanojo vaikų darželiui.
Moteris teigė, jog jai labai sunku pinigais įvertinti savo darbus, prie kurių praleidžia ne vieną mėnesį.
Vilkaviškietė tvirtino, jog kuria sau, vaikams, anūkams ir proanūkiams.
A.Virbickienė prisipažino, kad mielu noru surengtų parodą: „Tačiau kol kas niekas nekviečia“.
Energija trykštanti vilkaviškietė 2013-aisiais buvo išsiuvinėjusi penkiolika paveikslų, kai ėmė ieškoti pavyzdžio naujam darbui.
„Aišku, norėjau didelio formato, bet niekaip neradau tinkamo pavyzdžio. Anūkė Eglė, Vilniaus universitete baigusi geografiją, pasiūlė išsiuvinėti žemėlapį ir davė man atlasą.
Pasirinkau pasaulio šalių žemėlapį. Jame buvo tik valstybių ir jų sostinių pavadinimai, o aš dar pridėjau didesnius miestus ir net mažiausias salas“, – į rekordų knygą pretenduojančio darbo pradžią prisiminė A.Virbickienė.
Kantrybės neturinčiam žmogui tai, kaip triūsia vilkaviškietė, atrodo pragariškas darbas.
Prie ant rėmo pritvirtintos drobės moteris sėda ne tik su adata ir siūlais.
Ant popieriaus atspaustą piešinį, pagal kurį bus siuvinėjama, vilkaviškietė liniuote didina keturis kartus. Matavimų būna begalybė, kad kompozicija drobėje nebūtų iškreipta.
Palinkusi prie drobės, kurioje, dygsnelis po dygsnelio ryškėjo pasaulio šalys, jūros ir vandenynai, A.Virbickienė praleido metus ir septynis mėnesius.
„Per dieną padarydavau tūkstantį žydrų vandenyno kryželių. Visame žemėlapyje yra 94 atspalviai, sunaudojau 180 siuvinėjimo siūlų gijų – 4320 metrų. Vandenynui prireikė net 96 gijų.
Daugybę kartų skaičiuodavau mastelį, kad visos linijos – paralelės ir meridianai – būtų savo vietose, ir nereikėtų ardyti. Sunkiausia buvo padaryti užrašus. Juos irgi siuvinėjau, – pasakojo vilkaviškietė. – Vienu metu vos nemečiau šio darbo, tačiau anūkė mane nuramino.
Su ja dažnai įdomiai diskutuodavome. Man apskritai viskas yra įdomu.
Labai džiaugiuosi, kad užteko kantrybės pabaigti žemėlapį. Siuvinėdavau iki antros valandos nakties“.
Ilgas ir gan sunkus darbas prie žemėlapio neatgrasė A.Virbickienei noro siuvinėti.
Šiuo metu ji iš siūlų kuria dvidešimtą paveikslą. Jame – tamsaus kosmose fone ryškėjančios žvaigždės ir įvairios planetos.
„Kai siuvinėju, galiu negerti, nevalgyti ir nieko aplink nematyti“, – iš savo atsidavimo pomėgiui juokėsi vilkaviškietė A.Virbickienė. ˙
