Mirusio vyro artimieji – ir apgauti, ir įskaudinti

Marijampolietę Saulę ir jos brolio našlę pribloškė tai, kad Kauno klinikų Patologinės anatomijos klinikoje mirusiojo kūnas buvo atiduotas tik po to, kai už nemokamas paslaugas teko susimokėti.

„Įsivaizduojate, kiek jie pinigų susirenka iš netekties prislėgtų žmonių, juk klinikose kasdien miršta ne po vieną ligonį“, – su nuoskauda kalbėjo Saulė.

Saulės brolis 41 metų Rolandas su žmona ir paaugliu sūnumi gyveno Jungėnų kaime (Kalvarijos savivaldybė).

„Jis dirbo stogdengiu, gerai išmanė skardinimo darbus – dengė bažnyčių stogus, kėlė ant jų kryžius. Brolis tuo didžiuodavosi, rodydavo nuotraukas, kuriose jis – dirbantis ant bažnyčios stogo.

Praėjusių metų viduryje brolis prasitarė, kad jam skauda visą kūną, ypač galvą, tirpsta kairė ranka“, – Rolando negalavimų pradžią prisiminė sesuo.

Vyras kreipėsi į šeimos gydytoją, gėrė jo skirtus vaistus nuo skausmo, bet sveikata nesitaisė.

„Prieš pat Naujuosius metus brolis per vargus buvo paguldytas į Marijampolės ligoninę.

Viena gydytoja sakė, kad reikia jį guldyti, kita – kad nereikia, nes esąs sveikas. Tuo metu Rolandas jau nevaldė kairės rankos ir nuolat maldavo vaistų nuo nežmoniško galvos skausmo.

To skausmo priežastį medikai nustatė tik antrą kartą padarę kompiuterinės tomografijos tyrimą. Kakle aptiko krešulį“, – pasakojo Saulė.

Ji brolį įkalbinėjo prašyti siuntimo į Kauno klinikas, tačiau vyras nenorėjo, manė, kad pakaks ir Marijampolės medikų gydymo.

Iš Marijampolės ligoninės Rolandas buvo išrašytas po savaitės, gavo siuntimą į sanatoriją Birštone. Vyriškis jautėsi geriau, jau galėjo pakelti ranką.

„Palydėjau Rolandą į Birštoną, padėjau gydytojų kabinetuose sutvarkyti įvairius dokumentus. Sanatorijoje brolis turėjo būti dvi savaites. Pirmadienį nuvažiavo, o ketvirtadienį gavome žinią, kad Rolandas skubiai išvežtas į Kauno klinikas.

Jis buvo rastas parkritęs ant grindų savo kambaryje sanatorijoje. Kairė kūno pusė buvo paralyžiuota, o būklė vis blogėjo“, – skaudžius prisiminimus pasakojo Saulė.

Rolandą klinikose dažnai lankė ir sesuo, ir žmona.

Ligoniui buvo daromi įvairūs tyrimai. Medikai artimiesiems teikė informaciją apie ligos bei gydymo eigą.

„Gelbėsime. Jei būtumėte atvažiavę anksčiau...“ – sakė mums gydytojai. Kas galėjo žinoti, jei net Marijampolėje viena gydytoja broliui liepė gulti į ligoninę, o kita sakė, kad jis neva sveikas?

Klinikose brolio operuoti negalėjo, nes krešulys buvo prie pat arterijos, pernelyg pavojinga.

Klinikų gydytojai mums pasakė, kad Rolandas buvo atgabentas jau pabrinkusiomis smegenimis. Brolis nuolat prašė atvežti jam vaistų, nes beprotiškai skaudėjo galvą“, – teigė Saulė.

Po kelių dienų sesuo sulaukė skambučio, kad brolis naktį mirė.

„Atvažiuokite iš ryto 10 valandą, sutvarkysime dokumentus ir galėsite pasiimti kūną“, – telefonu informavo klinikų atstovas.

Saulė, Rolando našlė ir šeimos draugas į Kauną atvyko nurodytu laiku ir laukė prie Neurologijos skyriaus, kuriame vyras mirė.

„Niekada Kauno klinikose neturėjau jokių reikalų, nežinau jų tvarkos. Mūsų klausė, ar norėsime, kad broliui atliktų skrodimą. Sutikome, nes norėjome žinoti tikslią mirties priežastį. Neurologijos klinikos gydytojai sakė, kad patologams anatomams jie nuneš dokumentus, ir liepė laukti.

Mūsų niekas neįspėjo, kad jei norime mirusįjį atsiimti tą pačią dieną, dokumentai pas patologus anatomus turi patekti iki 13 valandos.

Laukėme valandą, tačiau reikalai visai nejudėjo. Kelis kartus ėjome į gana toli nuo patologų anatomų esantį Neurologijos skyrių, vis klausinėjome, kur tie popieriai.

Patologai anatomai mums pareiškė: jei negaus dokumentų iki 13 val., šiandien skrodimo nedarys.

Kelis kartus ėjome į Neurologijos skyrių ir teiravomės, ar jau nunešti popieriai. Mus tikino, kad jie jau pas patologus anatomus.

O šie staiga mums pareiškė, kad pavėlavome, šiandien skrodimo nebedarys, o kūną jie turi teisę laikyti parą.

Buvome priblokšti, nes prie klinikų jau seniai laukė iš Marijampolės su karstu atvykęs užsakytas katafalkas, buvome atsivežę drabužius mirusiajam“, – piktinosi marijampolietė.

Įskaudinta moteris paskambino į Sveikatos apsaugos ministeriją. Jos darbuotoja pasiūlė kalbėti su Kauno klinikų administracija.

Galiausiai mirusiojo artimieji atsisakė skrodimo, nes mirusįjį norėjo parsivežti tą pačią dieną. Jie apie 15 val. gavo mirties liudijimą, kurį išrašė Neurologijos klinikos gydytojas.

„Nuėjau pas patologus anatomus ir klausiu, ar jau atiduos brolį. Jie sakė: „Per valandą viską sutvarkysime, ir katafalkas parveš.“

Laukti nebegalėjome, nes darbo diena ėjo į pabaigą, o dar turėjome suspėti į Kalvarijos savivaldybę susitvarkyti kitų dokumentų.

Kelis kartus patologų anatomų primygtinai klausėme, ar tikrai viskas gerai ir mes galime važiuoti, o karstą parveš katafalkas. Buvome patikinti, kad nebus jokių problemų, ir iš Kauno išvažiavome į Kalvariją.

Buvo keliolika minučių iki 17 valandos, kai mūsų šeimos draugas nusprendė paskambinti katafalko vairuotojui ir paklausti, ar jis jau grįžta“, – pasakojo Saulė.

Mirusiojo artimuosius ištiko šokas, kai jiems vairuotojas pasakė, jog jis tebestovi prie Kauno klinikų: „Jūs nesumokėjote 50 eurų už mirusiojo aprengimą, man neatiduoda kūno.“

Saulė teigė, kad jiems niekas net neužsiminė apie užmokestį, nors išvažiuodami iš Kauno kelis kartus teiravosi, ar nebėra jokių kliūčių atsiimti kūną.

Mirusiojo artimieji paprašė katafalko vairuotojo sumokėti patologams anatomams, kad jiems nereikėtų vėl važiuoti į Kauną.

Į Marijampolę sugrįžusiam vairuotojui Rolando artimieji atidavė pinigus ir tikėjosi čekio ar kvito, tačiau negavo nieko panašaus.

Vairuotojas teigė, jog jam nedavė jokio dokumento, patvirtinančio, kad už paslaugą buvo sumokėta.

Po laidotuvių praėjo kelios dienos, ir Saulė nusprendė klinikose pasiteirauti, kiek kainuoja patologų anatomų paslaugos, kokia mokėjimo tvarka.

„Paskambinau į klinikų informaciją ir paklausiau, kiek kainuoja skrodimas, mirusiojo paruošimas bei aprengimas. Atsiliepusi darbuotoja atsakė, kad nežino, ir davė Patologinės anatomijos klinikos darbuotojo telefono numerį.

Atsiliepusio vyriškio pasiteiravau apie įkainius. Jis ne iš karto man atsakė, kad paslaugos yra nemokamos.

Aš jam prisistačiau, papasakojau, kaip iš mūsų buvo pasityčiota ir paimti pinigai už, pasirodo, nemokamas paslaugas.

O klinikų darbuotojas man pareiškė: „Jūs nieko neįrodysite“, – stebėjosi ir piktinosi Saulė. – Po to jis man aiškino, kad patologai anatomai gauna tik minimalų atlyginimą, ir panašiai. Jam atsakiau, kad gaunu irgi minimumą, tačiau darbą atlikti reikia sąžiningai.“

Po kelių dienų Saulei paskambino į Marijampolę iš Kauno klinikų atvykęs vyriškis. Jis nepasakė savo vardo, prisistatė patologų anatomų atstovu ir pasiūlė susitikti.

„Jis man pareiškė, kad dėl sumokėtų 50 eurų įvyko nesusipratimas, ir pusantros valandos man plovė smegenis kalbėdamas apie korupciją Lietuvoje ir Seime“, – apie keistą susitikimą pasakojo Saulė.

„Mes jums grąžinsime tuos pinigus“, – pareiškė klinikų atstovas ir padavė 50 eurų.

Moteris paėmė pinigus: „Atiduosiu našlei. Ji irgi gauna tik minimalų atlyginimą.“

Marijampolietė neslėpė, kad mirusiojo artimuosius visa ši istorija labai įskaudino: „Į Marijampolę atvykęs klinikų atstovas siūlė man rašyti skundą, tik jame jokiu būdu neužsiminti apie pinigus.

Pasiūlė man sumokėti, kiek tik reikia, kad nutylėčiau. Atsakiau, kad jų juodų pinigų man nereikia.“

„Pagalvojau: kokie pinigai ten, klinikose, vaikšto, juk tiek žmonių kasdien miršta? – liūdnai kalbėjo Saulė. – Klinikų atstovas, atvežęs 50 eurų, prašė neviešinti šios istorijos, tačiau aš jam nepažadėjau.

Kiek gali tęstis tokie pasipinigavimai? Gal ir nukentėsiu, gal pačiai kada nors teks gydytis, tačiau negaliu tylėti.“

Milda Dambrauskienė, Kauno klinikų gydytoja: