Pedagogų streikai neturėjo palikti nei vieno abejingo. Nesvarbu, kurioje barikadų pusėje stovite. Man, mamos mokytojos, kuri daugiau nei 40 metų skyrė Skuodo ir Ukmergės pradinukams, vaikui bei pačiam ilgą laiką asmeniškai besirūpinant ir remiant kaimo, socialiai remtinų šeimų vaikų ugdymo programas, skaudu tai matyti.
„Eurostat“ įspėja – po 10 metų Lietuvoje liks mažiau nei 1,9 mln. gyventojų! Apsižvalgykime, kas tuomet dirbs, pirks, mokės mokesčius, ir tokiu būdu išlaikys mokytojus, policininkus, karius ir savęs išlaikyti negalinčius valstybės gyventojus?
Kas tada kurs ir gins Lietuvos valstybę? Vien drąsūs, rizikos nebijantys broliai ir sesės Vakaruose ir Rytuose, radę nišas verslui, uždarbiui ir tokiu būdu paremdami pervedimais savus Lietuvoje? Išgyvenantys pažeminimą ir išsiugdę nepilnavertiškumo jausmą, kad jie sunkiai kelią politinėse džiunglėse besiskinančio elektroninio balsavimo ir dvigubos pilietybės būdais, ne itin reikalingi Lietuvos politiniame gyvenime?
Tad kur mes atsidūrėme po 26-ių Nepriklausomybės metų konkurencinėje globalios rinkos aplinkoje? Ar turime viziją, sutarimą ir politiką, kaip kuriame ir kursime „Gerovės Lietuvą“ tarpvalstybinės konkurencijos, integracijos ir išorinės priešpriešos aplinkybėmis? Privalome mąstyti globaliai ir veikti pragmatiškai, sukuriant sąlygas, kad Lietuva būtų ta šalis, iš kurios niekas nenorėtų išvykti. Priešingai, norėtų atvykti, grįžti namo..
Dirbančių žmonių mažėjimas ne tik kad neleidžia ir neleis kelti darbo užmokesčio mokytojams pagal jų lūkesčius, užtikrinti socialinės gerovės valstybinio sektoriaus darbuotojams ir socialiai jautriems žmonėms, bet dar ir reikės mažinti šias išlaidas.
Mes turime iššokti iš užburto rato nedejuojant, neapeliuojant, su visa pagarba, į patriotiškumą bei „neišsivaikščiojimą“ po Pasaulį. Esame laisva Lietuva, atvirame, tarpusavyje susijusiame , globaliame Pasaulyje, kur individualios valstybės, nepriklausomai jos Europos Sąjungoje ar už jos ribų, konkuruoja dėl savo, savo valstybės ekonomikos pyrago augimo, dėl talentų ir reikalingos darbo jėgos pritraukimo.
Norint užtikrinti socialines išmokas, mums reikia žmonių Lietuvoje: vietinių ir turistų. Mes turime ne tik sugrąžinti jaunus ir darbingus emigrantus, didinti turistų skaičių iš visų aplinkinių šalių. Gal verta net paskelbti akciją – kiekvienas iš lietuvių turi pasikviesti po draugą iš užsienio aplankyti mus bent kartą per metus...?!
Todėl prasidedant Seimo rinkimų kampanijai norėčiau palinkėti, kad politikai ir partijos greta nacionalinio saugumo užtikrinimo priemonių, gyventojų ir darbo jėgos augimui Lietuvoje skirtų prioritetinį dėmesį. Nebus žmonių, nebus biudžetinių įplaukų, nebus Lietuvos. Turime sukurti palankiausią įstatyminę bazę darbingiems, kūrybingiems žmonėms Lietuvoje įsikurti, atsisakant perteklinių biurokratinių reikalavimų.
Lietuvos įstatymų ir žmogaus teisių laikymasis, pagarba valstybingumui ir tradicijoms, kalbos ir istorijos žinojimas, konkretus finansinis indėlis ir investicijos turėtų būti tie pagrindiniai kriterijai, kurie apspręstų svetimšalių įsikūrimo ir apsigyvenimo sąlygas. Visa tai, aišku, tik papildomi svertai mūsų nacionalinių talentų, brolių ir seserų Lietuvoje išlaikymui.
