Pralinksmino opozicijos lyderio A.Kubiliaus žodžiai. Kaip atsitiko, kad
Rusijos sulaikymo ekspertas šurmuliuojančioje, streikavusioje ir
konservatorių valdymo laikais mokytojų bendrijoje neįžvelgė slaptos
Kremliaus rankos? Šalutinis permainingų orų poveikis?
Bendrame kritikos fone mokytojų profsąjungoms pagrasinus teismu
premjeras sušvelnino poziciją ir net atsiprašė. Naujiena, nes jokia
nepriklausomos Lietuvos valdžia piliečių dar nėra atsiprašiusi. Iki
Velykų valdžia visiškai pamirš Rusijos kėslus Lietuvos mokytojų
atžvilgiu. Mokytojų profsąjungos galėtų pareikalauti parlamentinio
tyrimo ir streikuoti, kol to nebus padaryta. Nepareikalaus.
Mūsų žmonės, skirtingai nuo senesnių demokratinių valstybių, nėra
principingi kovotojai už savo teises. Nėra vieningi ir greitai
pasiduoda demagogijai. O juk premjero „tam tikros informacijos iš tam
tikrų tarnybų“ pasažas – labai gera proga užbaigti prezidentės išradimo
funkcionavimą. Užtektų viską perkelti į plačią visuomeninę diskusiją.
Deja, teks palaukti.
Žinoma, galima ir kitaip pasižiūrėti į Kremliaus interesą dėl Lietuvos
visuomeninių procesų. Ar Rusijos žvalgybai neįdomu, kas
Lietuvoje streikuoja, protestuoja ar kitaip priešinasi? Įdomu, bet tik
vienu aspektu. Jeigu tai yra prieš ES, o dar labiau – prieš NATO.
Jeigu kokios nors socialinės grupės atstovai pradėtų kelti balsą prieš
išlaidų didinimą krašto gynybai, nes tai mažina galimybes spręsti
socialines problemas, kelti atlyginimus, Maskva būtinai surastų kanalų,
kaip tokį balsą sustiprinti. Bet kol kas nėra už ko užsikabinti –
Lietuvos gyventojai beveik vieningai pritaria saugumo stiprinimui.
Tad ir Lietuvos valdžiai nereikėtų kiekviena visuomenės grupių
nepasitenkinimo savo padėtimi proga ieškoti Kremliaus rankos. Per
streikus mojavimas slaptosiomis pažymomis iš esmės yra visuomenės
šantažas, netiesioginis pilietinės iniciatyvos slopinimas, nes kiekvienu
atveju daug kas gali būti įtariamas dirbąs prieš valstybę.
Šiuo metu tai viena didžiausių valdžios ir visuomenės santykių problemų.
Socialdemokratai dar prieš kelerius metus aštriai kritikavo
konservatorius piktnaudžiaujant įtarimais antivalstybine veikla, o dabar
patys taip elgiasi. Keista.
Likus aštuoniems mėnesiams iki Seimo rinkimų socialdemokratų šansai juos
laimėti visiškai realūs, partija – proeuropietiška, solidi, bet staiga
pradėjo čiuožinėti be ledo.
Antai visai neblogas krašto apsaugos ministras J.Olekas kvailai
nusprendė atimti premiją vienai originaliausių sovietmečio tyrinėtojų
N.Putinaitei. Ir kokiu pamatu? Neva norėta apginti poetą
Just.Marcinkevičių, kuris knygoje ir nepuolamas, o įdomiai tyrinėjami
konkretūs paties poeto kažkada parašyti tekstai.
Mano patyrimu. Just.Marcinkevičius buvo už nepriklausomą Lietuvą, už
skriaudžiamuosius ir už socializmą žmogišku veidu. Jeigu kam nepatinka,
kiekvienas gali pateikti savo supratimą. Bet kuo dėta premija, į kurią
pati mokslininkė ir nepretendavo. Gal taip pat vertėtų tyrėjos
atsiprašyti? Kas ministro sprendimu pasiekta? Nieko, išskyrus begalinę
beprasmišką diskusiją apie visuomenės autoritetus, kas leistina apie
juos kalbėti, kas patartina patylėti. Manau, kaip Sąjūdžio žvaigždė,
Just.Marcinkevičius pats būtų nepatenkintas tokiu jo „gynimu“.
O ką vis dėlto daryti ideologiškai apspjautiems mokytojams? Reguliariai
vaikščioti nuo Seimo iki Vyriausybės, kaip siūlė buvęs ministras
D.Pavalkis? Prieš kelias dienas išgirdau dar vieną pasiūlymą –
streikuojantiems atidžiau studijuoti politikų darbotvarkę ir kaip
meteorologams prognozuoti palankiausią protestams laiką. Iš to nesunku
suprasti, jog protestuojantys mokytojai laikomi amžinais prašytojais.
Kiek pamenu, jau 20 metų taip.
Išeitys tik dvi. Arba profsąjungoms kovoti iki galo, arba patiems tapti
savo oresnio gyvenimo lėmėjais. Pirmas kelias tik iš dalies
įgyvendinamas, nes valdžia visada derybose bus pranašesnė ir galų gale
privers susitaikyti su jos pasiūlymu. Kitais metais, nesvarbu, kas bus
valdžioje, reikės pradėti iš naujo. Ir tai truks tol, kol nebesinorės
nieko daryti.
Pakėlusių sparnus į kitas šalis uždarbiauti pedagogų daug. Bet
mokytojų, renkančių pomidorus, likimai dabartinių politikų nejaudina.
Mokytojams patiems reikia ateiti į valdžią. Politizuotis ir turėti bent
dvidešimt atstovų Seime, savą patriotą Vyriausybėje ir bet kuriuo
momentu savų organizacijų paramą.
Ar įmanoma dabartinėmis sąlygomis tai padaryti, kai sisteminės partijos
yra užtūpusios beveik visas nišas? Įmanoma, naudojantis, kol dar
nepanaikino, esama rinkimų sistema. Gyventojai nemėgsta partijų, vis
labiau pasitiki visuomenininkais ir nepriklausomais kandidatais. Jeigu
tarp visuomenininkų nesusiriejama tarpusavyje, tam dar geros sąlygos.
Antra būtina psichologinė aplinkybė – negalvoti apie politiką kaip apie
neišvengiamą blogį. Ta nuostata kalama Lietuvos gyventojams daugiau
nei du dešimtmečius. Politika, kurioje dalyvauja visa visuomenė,
politikavimas, toks kaip Sąjūdžio laikais, yra demokratijos alfa ir
omega, vienintelis būdas jaustis normaliu piliečiu.
Gaila, kad į ES įstojusi Lietuva politinio aktyvumo požiūriu pasidarė
pasyvi, mąstantys žmonės užleido vietą avantiūristams, kurie papirkinėja
prieš rinkimus girtuoklius ir kvailina pažadais. Pats laikas šviesiai
visuomenės daliai, tarp jų ir mokytojams, įsižeisti ir patiems imtis
darbų.