„Mūsiškiai“: dvylika esminių Rūtos Vanagaitės knygos klaidų

[[ge:lrytas:lrytas:235060]]

R.Vanagaitė Knygų mugėje.<br>G.Gaivenytės nuotr.
R.Vanagaitė Knygų mugėje.<br>G.Gaivenytės nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Vidmantas Valiušaitis

Feb 29, 2016, 5:08 PM, atnaujinta Jun 6, 2017, 2:06 AM

Iš dalies žmonės buvo teisūs: čia tas žanras ir tas atvejis, kai bet kokie atsiliepimai – teigiami ar neigiami – dirba autorės naudai. Kadangi projekto esmė – ne tiek pristatyti to meto įvykius, kokie jie buvo, kiek susigrąžinti populiarumą, patraukti visuomenės dėmesį. Labiausiai – į asmenybę. Asmenybę žmogaus, kuris aukšta oktava imasi teisėjauti klausimu, apie kurį, kaip knygoje prisipažįstama, dar tik „prieš metus beveik nieko nežinojo“ (221 p.).

Per metus parašyti dėmesio vertą veikalą sudėtinga tema, keliančia diskusijas ir tarp istorikų, būtų iššūkis profesionalui. Bet autorė suspėjo. Ir ne tik parašyti. Ji praleido ilgas valandas Ypatingajame archyve, analizavo KGB tardymų bylas, apvažiavo 15 miestų, pabuvojo 30 masinių žudynių vietų Lietuvoje, aplankė net Baltarusiją ir jos egzekucijų vietas! Našumas – pavydėtinas. Rezultatas?

Rezultatas yra priežastis, kodėl nusprendžiau eiti dar kartą „sukasti daržą“ Rūtai Vanagaitei. Ne tai, kad „už dyką“. Turėjau dar ir „apsibilietuoti“ – atiduoti beveik 12 eurų už „teisę žinoti“. Nemokamai ji tik televizijoje. Bet ten nepateksi, jeigu nesi „teisinguose sąrašuose“. Todėl naudojuosi tribūna, kuri lojalumo pasižadėjimų redaktoriaus skoniui iš manęs neprašo.

Dar kartą pasisakyti apie „Mūsiškius“ – knygą jau perskaičius – galutinai įtikino mane Tomas Dapkus. Jį vis dėlto laikau gebančiu kritiškai mąstyti, atsakingai žurnalisto profesiją suvokiančiu žmogumi. Televizijos laidoje jis su tam tikro pietizmo doze asistavo knygos autorei, pakartotinai keldamas klausimą: kaip galėjo atsitikti, kad Lietuvos piliečiai galėjo atkreipti ginklą į kitus Lietuvos piliečius?

Jeigu tai nėra suprantama žmonėms, pagalvojau, turintiems tikriausiai aukštesnį nei vidutinis supratimą apie Lietuvos istoriją, ką tuomet galvoti apie kitus? Paaiškinimų, tariau sau, reikia. Juolab, kad populiarumo – nebepridėsiu. Viešinimo kampanija sustrateguota gerai, matomumas – didelis, perkamumas – taip pat. Jei ko stinga, nebent – ne inertiško žvilgsnio į prekę, noriai perkamą ir su ugnele aptarinėjamą.

T. Dapkaus perspektyvą – žvelgti į Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvą ištikusią tragediją per jos piliečių, nesvarbu kokios tautybės jie būtų, konstitucinių pareigų bei lojalumo valstybei prizmę – įsidėmėjau. Išties tai gali būti geras išeities taškas šiai knygai aptarti. Turėtų palengvinti rasti atsakymus į klausimus, kuriuos TV studijoje kėlė Dapkus, o knygoje – Vanagaitė, bet vienas iš jų įtikinamų atsakymų nerado.

Bet pradėsiu nuo gerų dalykų. Kaip ir kiekviename darbe, jų, žinoma, yra. Net tarybiniuose propagandiniuose leidiniuose, skirtuose politiškai ir morališkai naikinti ideologinius priešus, fabrikuojant kaltinimus ir liejant ant jų neapykantą, tokiuose, kaip „Faktai kaltina“, „Vanagai iš anapus“ ir pan., esama dėmesio vertos informacijos. Visa bėda, kad ją atskirti nuo propagandos, falsifikatų ir klastočių – reikia pasirengimo. Vanagaitės knygos atvejis – panašus.

Bene stipriausi „Mūsiškių“ fragmentai – autentiški pasikalbėjimai su Holokausto aukomis, budeliais, genocidą išgyvenusiais žmonėmis. Tie tekstai kalba patys už save. Gaila, jų nedaug. Bet jie dramatiški, išraiškingi, papildomų komentarų nereikalauja. Turiu galvoje kunigo Juozo Baltramonaičio, Lukiškių kalėjimo kapeliono, dienoraščio ištraukas, kur perduodamas jo pasikalbėjimas su mirčiai pasmerkta 24 metų žydaite Šeina Robinavičiūte. Ten – drama. Ir tikri išgyvenimai. Kliudo giliai. Abejingumui vietos nelieka.

Kaip praleidote jaunystę? – klausia kunigas. Šeina: „Jau 12 metų pradėjau rašyti eilėraščius. Į pasilinksminimus neidavau... Daug skaitydavau. Lengvų romanų neskaitydavau. Skaičiau Šilerį, Gėtę, daug klasikų, Kudirką, Maironį, Vaičaitį... Šileris sako, kad ateina laikas, kai žmonės nustoja kūrę, nes tai, ką sukuria, kiti sunaikina... Aš visa norėjau pataisyti, bet ką padarysi, aš tokia menkutė, aš nieko negaliu... Bet kas iš to, kas iš viso to išeina?..“ (108 p.)

Režisierius Saulius Beržinis teiraujasi Antano Impulevičiaus bataliono Antano Gecevčiaus būrio eilinio Juozo Aleksyno: – Tai jums reikia rinktis, šauti tėvą ar šauti vaiką?

– Tai pirma šauni tėvą. Vaikas nieko nejaučia. Apie save pagalvokit: kaip jaustis tėvui, kai palei jį vaiką nušauna? Ne iš automato šauni, vieną kulką tėvui, paskui jau vaikui.

– Kai jus pasiųsdavo į tą šaudymą, tai kokią jūsų nuotaika buvo?

– Neklauskit. Lieki žmogus toks kaip automatas. Dirbi pats nežinai ką. Klaiku. Vokiečiai šaudė retai, daugiausia fotografuodavo...“ (129 p.)

Autorei to nepakanka. Ji mėgina skaitytoją, lyg tą kambarį priteršusį kačiuką, badyti veidu į nešvarumus. Visą emocinę įtampą, kuri kalba aukų ir budelių lūpomis, iškart numuša anatomija. Vanagaitė atverčia nužudytųjų palaikų ekshumacijos 1944 m. rugpjūčio 23 d. protokolą. Iškart po šio pasikalbėjimo skaitytojui duoda kriminalinių nusikaltimų inventorizavimo detalių.

Kas tuo norima pasakyti? Labiau sukrėsti skaitytoją? Tada reikia cituoti 1941 m. biržely Budavonės miške nukankintų kunigų, Panevėžio gydytojų, Rainių politinių kalinių ekshumacijos protokolus. Ten suregistruoti ne nušautų, bet sadistiškai nukankintų aukų budelių palikti dar baisesni pėdsakai. Bet kokia to prasmė? Iš tragedijų „daryti lenktynes“, kurie kentėjo labiau? Beprasmiška. Žodžiai, kuriais kalba Šeina, – įtaigesni.

Pažintine prasme, įdomus, informatyvus pasikalbėjimas „Žydai – kas jie tokie“ su Simonu (turbūt rabinas, knygoje nepristatytas nei pavarde, nei profesija, nei pareigomis). Paprastais žodžiais paaiškinama kas žydams yra šabas, kodėl Tora ne knyga, o ritinys, kaip žydai apgaili ir išperka savo nuodėmes, kodėl melsdamiesi linguoja, kodėl dėvi kipas ir pan.

Vertės turi trumpi Antano Kmieliausko, Marcelijaus Martinaičio, Juliaus Šmulkščio atsiminimai.

Bet tai maždaug ir viskas, ką pozityvaus perskaičiau šioje knygoje. Prisimarginau ją pieštuku tiek, kad švarių puslapių – be pastabų ir klaustukų – liko nedaug.

Trūkumai – rimti. Metodologinio, faktografinio, istoriografinio ir netgi etinio pobūdžio. Sakyčiau, darbas žmogaus, stokojančio bazinių istorinių žinių apie laikotarpį, apie kurį bandoma pasisakyti ir jį vertinti. Nenuostabu, kad požiūris vienpusiškas, supaprastintas, pristatomas kaip estradinis šou. Prioritetas – įspūdis, netikėtumas, ne istorinės tiesa.

Paminėsiu 12 esminių Rūtos Vanagaitės knygos trūkumų. Jų yra žymiai daugiau, bet pagrindiniai – šie:

1. Metodologiškai ydinga perspektyva, vaizduoti Antrojo pasaulinio karo (1939-1945) įvykius Lietuvoje, kaip izoliuotus nuo procesų, kurie vyko visame Centrinės ir Rytų Europos regione. 2. Nacių okupacijos laikotarpis (1941-1944) aiškinamas be supratimo apie istorinį kontekstą, be sąsajų su pirmąja bolševikų okupacija (1940-1941), daugelio įvykių priežastingumo ryšiai pačiai autorei skendi miglose, tad skaitytojui brukamos visiškai nepagrįstos išvados. 3. Stokojant supratimo, kad Lietuva, kaip ir kitos dvi Baltijos valstybės, skirtingai nuo daugelio Europos valstybių patirties, karo pradžioje patyrė dvigubą – bolševikų ir nacių – okupaciją, ir kad jų teisinė padėtis 1941 m. vasarą iki šiol tebėra viena didžiausių neišspręstų tarptautinės teisės problemų, autorės pašnekesiai su Efraimu Zurofu atsakomybės dėl Holokausto Lietuvoje klausimu primena svaičiojimus. 4. Nacių okupacijos metų įvykiai knygoje mėginami pristatyti taip, tarsi jie būtų ne pagal karo meto įstatymus valdomų, okupacinės galios kontroliuojamų ir jos reikmėms naudojamų pavergtų žmonių veiklos padarinys, o laisvų individų moralinių pasirinkimų rezultatas. 5. Ignoruojamas istoriškumo principas, mėginant anų laikų įvykius ir žmones vertinti ne pagal jų poelgius bei veiksmus sąlygojusį žinojimo lygį, bet iš šiandieninės moralinių vertinimų aukštumos, grindžiamos jau visiškai skirtingu informaciniu kontekstu. 6. Šaltiniai, kuriais grindžiamos imperatyviai skaitytojui peršamos autorės išvados, yra nepatikimi, mažų mažiausiai – nepakankami (remiamasi KGB tardymo protokolais, atsiminimais, užrašytais praėjus 60-70 metų po įvykių). 7. Nors „Mūsiškiuose“ tiesioginiai kaltinimai visai lietuvių tautai dėl žydų žudynių Lietuvoje tarsi ir nėra formuluojami, tačiau nuo knygos pradžios iki pabaigos netiesiogiai peršama mintis, kad lietuvių dalyvavimas žudynėse buvęs neišvengiamas, beveik istoriškai užprogramuotas, skaitytojui darant nepaliaujamą spaudimą prisiimti atsakomybę už tariamą „lietuviškąjį antisemitizmą“, kuris esą prasiveržė iš karto, kai tik „susidarė palankios sąlygos“. 8. Iš esmės klaidingai traktuojami Birželio sukilimo 23-28 dienų įvykiai, pristatant karo meto aplinkybėmis įvykusius politinių priešų areštus ar net įvykdytas mirties bausmes kaip žydų persekiojimą dėl rasinių priežasčių. 9. Birželio sukilimo dalyviai, LAF'as, Laikinoji vyriausybė vaizduojami išskirtinai per Holokausto prizmę, klaidingai aiškinant, tarsi jų veiksmai tebuvo masinių žudynių uvertiūra, todėl nedviprasmiškai atsakomybė už žydų likimą verčiama jiems, pat metu tikruosius nacių kolaborantus, tiesiogiai susijusius su žudynėmis, paliekant tarsi šešėlyje. 10. Nutylimas ir užtamsinamas slaptųjų tarnybų – nacių SD ir bolševikų NKVD – vaidmuo kurstant antisemitizmą, inscenizuojant ir vykdant egzekucijas per savo agentūrą bei įveltus į nusikaltimus žmones vėliau naudojant savo reikmėms. 11. Vienpusiškas istorijos autoritetų, kuriais autorė stengiasi paremti savo įtaigaujamas tezes, naudojimas: cituojami tie, kurie daugiau ar mažiau konceptualiai priderinami prie jos proteguojamos krypties (Alfonsas Eidintas, Liudas Truska, Valentinas Brandišauskas, Saulius Sužiedėlis), tačiau tuo pat metu ignoruojama kita didelė ir svarbi šio laikotarpio istoriografijos dalis, kuri jai nėra palanki (Zenonas Ivinskis, Arvydas Anušauskas, Sigitas Jegelevičius, Augustinas Idzelis, Kęstutis Girnius, Kęstutis Skrupskelis, etc.). 12. Teisėjaujantis tonas, apibendrintai traktuojat lietuvius kaip svetimu turtu besinaudojančius ir neatgailaujančius nacių kolaborantus bei „žydšaudžių palikuonius“, yra neproduktyvus, rodo autorės mėgėjiškumą. Šias dvylika savo kritiškų tezių dabar pasistengsiu pagrįsti. Bet tai – jau kito straipsnio uždavinys.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.