Jeigu kaltas – už grotų. Jeigu ne – kita kalba.
Bet kad buvo viešas STT surežisuotas su visais Bolivudo atributais spektaklis, aišku bet kam. Niekas netrukdė žmogų pasikviesti. Bėgęs niekur nebūtų, nebent į Marsą.
Bet, visų pirma, kad nekiltų įtarimų dėl man svetimo prisitaikėliškumo, noriu pareikšti: esu laisvas apžvalgininkas. Pabrėžiu, kad kalbu tik už save. Neturiu sutarties su lrytas.lt. Ir niekas, kartoju, niekas šioje redakcijoje nėra vertęs mane rašyti vienaip ar kitaip. Išskyrus du atvejus: kai kadaise buvęs vyr. redaktoriumi R.Valatka, kuris mano nuostabai nepublikavo mano straipsnio dėl kitokių nei redakcinės politikos priežasčių.
Nesigilinsiu, bet tada ėmiau rašyti į alfa.lt. Ten rašiau dvejus metus, po tada tuometinis vyr. redaktorius V.Valentinavičius atmetė mano straipsnį žodžiais: „Apie mano draugus gerai, arba nieko“. Atsisveikinau, o R.Valatka, dėkui jam už gebėjimą pakilti virš pigaus asmeniškumo, vėl ėmė publikuoti rašinius lrytas.lt.
Antras toks įvykis, kai apkaltinau nesąžiningu elgesiu buvusią NŽT vadovę D.Gineikaitę ir ŽŪM ministrę V.Baltraitienę, už piktavališką atiminėjimą teisėtai suteiktos asmeninės ūkio žemės iš jos teisėtų naudotojų.
Pastaroji, beje, dar sugebėjo apkaltinti 300 000 asmeninio ūkio žemės naudotojus esant klanu, tai yra vagimis. Mano jau publikuotas kritiškas straipsnis kartu su V.Baltraitienės atsakymu buvo pašalintas iš lrytas.lt.
Kodėl? Buvo manyta, kad painiojau asmeninį ir viešą interesą. Galiausiai išsiaiškinome, kad įvyko nesusipratimas, nes teigiau ne vien asmeninį, bet dar 9 000 Vilniaus rajono asmeninio ūkio žemės naudotojų interesą. Kol nebuvome išsiaiškinę, buvau pritrenktas sprendimu pašalinti mano straipsnį.
Kreipiausi į kolegas „Veidas“ ir 15min.lt. Maniau, kad jie apsiims šia tema. Kur tau! Ir „Veidas“ vyr. redaktorius R.Valatka, ir 15min.lt redaktorius Š.Černiauskas bei keli kiti leidiniai, kategoriškai atsisakė imtis šios tikra to žodžio prasme karštos bulvės.
Mano per kelis mėnesius surinkta dokumentacija patvirtinanti mano įtarimus NŽT užsiimant neskaidria veikla, buvo atmesta. Šioje vietoje noriu pasidžiaugti džiugia naujiena, rodančia, kad neklydau: pagaliau viena asmeninės ūkio žemės naudotoja, iš kurios neteisėtai buvo atimta žemė, prieš kelias dienas laimėjo savo bylą Aukščiausiame teisme. Šis AT sprendimas atveria galimybę šimtams neteisėtai žemę praradusiems ją susigrąžinti.
Klausimas: kodėl tokie didingi kaip patys sako kovotojai su valstybės korupcija, kupini tiriamosios žurnalistikos patoso, atsisakė apie cinišką valstybės elgesį su žmonėmis kalbėti? Tai – jų sąžinės reikalas atsakyti į klausimą, ar ne.
Taigi, atsakau R.Celencevičiui į jo mestus kaltinimus „Lietuvos rytui“, kad tas, neva, nepublikuoja kritikos Druskininkų merui R.Malinauskui. Tikrai? Praėjusi mėnesį, regis, net trijuose savo apžvalgose kritikavau Druskininkų merą ir jį beatodairiškai remiančią LSDP vadovybę.
Ir ne tik praeitą mėnesį. Kritikavau ir kritikuoju visų partijų nusižengimus politinei etikai, kai tokie pasitaiko. Na, ir rezultatas? Kaip matote, vis dar esu publikuojamas ir visai neblogai apmokamas apžvalgininkas.
Per pastaruosius 20 metų su keliomis išimtimis (rašiau dvejus metus „Delfi“, o vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė – Budrienė niekada nesikišo į temų pasirinkimą), savo rašinius skelbiu lrytas.lt.
Išskyrus kelis atvejus kaip antai dėl neaktualumo, neišbaigtos ar pavėluotos temos, mano straipsniai atmesti nebuvo.
Kadaise, neatmenamais laikais, rašiau kitam dideliam žiniasklaidos koncernui, kurio pavadinimo nenoriu pateikti iš principo. Jau tiek pat laiko šio leidinio neimu į rankas.
Po leidinyje paskelbtų antisemitinių paskvilių serijos, po dalyvavimo bendroje TV laidoje kartu su to leidinio bendradarbiu R.Celencevičiumi, paklausiau pastarojo, ar jis po tokio akibrokšto toliau dirbs šiame leidinyje. Praėjus kuriam laikui, jis paliko tą leidinį.
Bet įprotis, lyg užsiundytam pulti beatodairiškai oponentus, matyt, išliko. Gal jis, būdamas sąžiningas, papasakotų visuomenei, kiek kartų spjovė į tą savo sąžinę ir žurnalistinę etiką tame leidinyje dirbdamas? Jeigu jau atvirai, tai atvirai iki galo, kad dėmių neliktų ir būtų galima šauniai šaukti mea culpa, mea maxima culpa!
Nes dabar toks vaizdas, kad prispjaudžius į savo paties sąžinę, mėginama atsigriebti spjaudant į kitus.
