Po daugelio metų išleistas ir į dvylika kalbų išverstas „Polinos dienoraštis“ privertė jo autorę bėgti į Suomiją, kur gavusi pabėgėlio statusą gyvena iki šiol. Net ir palikusi Rusiją P.Žerebcova neatleidžia visų šių dienų savo gyvenimo detalių, nes baiminasi dėl pavojaus savo ir vyro gyvybei. Už tai, kad jos dienoraštis išvydo dienos šviesą, moteris jau sumokėjo labai brangiai – po užpuolimo dėl patirto streso ji patyrė persileidimą.
„Kai atvykau į Suomiją prašyti prieglobsčio, suomiškai žinojau tik vieną žodį. Pamenu, atsiverčiau žodyną ir perskaičiau pirmą pasitaikiusį žodį – „kiitos“, simboliška, jis reiškė „ačiū“. Šiandien jau kalbu suomiškai“, – žvaliu balsu pokalbį pradėjo pašnekovė.
– Kai rašėte dienoraštį, ar kada nors susimąstėte, kad jis bus išleistas kaip istorinis liudijimas apie karo baisybes?
– Tikrai ne. Rašyti pradėjau būdama dar vaikas, tad tokių minčių nebuvo. Prasidėjo karas: nesibaigiantys bombardavimai, apšaudymai, žmonės buvo persigandę. Įsivaizduokite, kai trečias ir ketvirtas namo aukštai po bombadavimo nukrenta į į antrąjį aukštą, o paskui į pirmąjį.
Mane sunkiai sužeidė sprogmens skeveldros, kai buvo apšaudytas turgus. Tą dieną mano akivaizdoje žuvo keli žmonės. Kai sulaukiau 16-os metų pradėjau galvoti, kad jei man nepavyks sulaukti šio karo pabaigos, gal žmonės suras mano dienoraštį ir jame paskaitys, koks iš tiesų baisus karas. Tai buvo paauglės mergaitės svajonė.
Kai man buvo jau per 20-šimt metų pradėjau ieškoti leidyklos, kuri susidomėtų mano rankraščiu. Iš karto sulaukiau lavinos neigiamų atsakymų, man nuolat buvo kartojama, kad Rusijoje nebus išleistas mano dienoraštis. „Tai pavojinga, mes dar norime gyventi“ – vienas po kito man kartojo leidėjai. Po devynių metų, tai buvo 2011-ieji, maža leidykla sutiko išleisti mano dienoraštį labai kukliu tiražu.
Vos tik knyga pasirodė, informacija apie ją atsirado daugiau nei 30-tyje Rusijos naujienų portalų. Žinia skambėjo maždaug taip: „Išleista nauja knyga apie Čečėniją. Tai fantastika, o Polina Žerebcova – neegzistuoja, tai literatūrinis personažas.“
Negalėjau patikėti, kad net ir po tiek metų, dienoraštis, kuriame pasisakau už taiką, taip kažką Rusijoje gąsdina. Po interviu užsienio žurnalistams iš „The Guardian“, „Reuters“, BBC melas, kad Polina neegzistuoja, buvo išsklaidytas.
Tuo metu gyvenau Maskvoje, nuomojausi butą. Man buvo grasinama, kad jei ir toliau rašysiu apie Čečėniją – su manimi bus susidorota. Buvo užpultas mano vyras, gavau grasinančių laiškų, skambučių. Man pasakyta, kad kalbėdama apie karą Čečėnijoje bandau apjuodinti Rusijos valdžią, kad ji dariusi klaidas. Nieko nenoriu juodinti ar plūsti, savo dienoraštyje rašiau apie tai, ką taikūs žmonės – senukai, vaikai patyrė karo metu.
–Koks buvo jausmas pirmą kartą paimti savo dienoraštį į rankas, kuris iš rankraščio sąsiuvinyje buvo virtęs rimta knyga?
– Knyga – kaip vaikas. Pagalvojau, kad jei kada nors man grasinantys savo ketinimus įgyvendins, tai mano knyga toliau gyvens, ji liks žmonėms. Daugybė dienoraštyje minimų žmonių – kaimynai, draugai, bendraklasiai – žuvo bombardavimo metu, tad noriu įprasminti jų atminimą ir, kad pasaulis sužinotų apie šią neteisybę. Jei dėl to man teks paaukoti savo gyvenimą, nedvejodama tai padarysiu.
– Jei šiandien jūsų kas nors paprašytų parašyti dar vieną dienoraštį apie tas dienas, kai išgyvenote karo siaubą, ar labai jis skirtųsi nuo pirmojo?
– Dienoraštį rašiau ne vienerius metus, tad jį sudaro daugybė sąsiuvinių ir jei kada nors sugalvočiau juos visus išleisti, tai būtų dvylika storų knygų. Knyga, kuri išleista lietuvių kalba, apima tik karo Čečėnijoje laikotarpį. Daugybę dienoraščių puslapių ir šiandien tebėra tik tik ranka sąsiuvinyje rašyti liudijimai, kurių pati net neperrašiau kompiuteriu.
Pamenu baimę, nuolatinius bombardavimus iš lėktuvų, šaltį ir niekuomet nesitraukiantį alkio jausmą. Visur gulėjo lavonai, kuriuos gatvėse graužia išbadėję šunys – tokia buvo gyvenimo realybė. Vienintelis dalykas, kuris man padėdavo nusiraminti ir išgyventi – tai rašymas. Ir šiandien, kai rašau, man taip padeda nusiraminti. Nors mano dienoraštis yra dokumentas, liudijantis apie karo žiaurumus ir siaubą ir noriu kad žmonės jį skaitytų, bet pati, kaip rašytoja, norėčiau rašyti grožinę literatūrą.
– Kaip reaguojate, kai jus palygina su Ana Frank, jauna žyde, kuri holokausto metu rašė dienoraštį, kuris buvo išleistas tik po jos mirties koncentracijos stovykloje.
Taip, tokių palyginimų tenka išgirsti gana dažnai. A.Frank buvo labai išsilavinusi, kalbėjo keliomis kalbomis, skaitė kokybišką literatūrą, o aš buvau baigusi tuomet tik penkias klases, o mano kasdienybė – iš lėktuvų krentančios bombos, griuvėsiai ir pelenai, tad ir mano išsilavinimas nebuvo geras. Pati nuolat skaičiaus knygas iš namų bibliotekos. Mane lygina kartais ne tik su Ana Frank, bet ir su Zlata Filipovič, serbe paaugle, kuri rašė dienoraštį karo metu.
Manau, kad mus – tuos, kurie išgyvenome praeities karus ir tuos, kurie išgyvens ateities karus – jungia tai, kad vaikai dienoraščiuose kalba apie suaugusiųjų klaidas.
–Ar šiuo metu sekate, kad vyksta Čečėnijoje?
– Taip, į Suomiją tebeplūsta pabėgėliai iš Čečėnijos. Šie žmonės pasakoja apie gyvenimo sunkumus tame krašte, kad nėra jokios demokratijos, nepaisoma žmogaus teisių, o jokia valdžios kritika yra neįmanoma. Čečėnijoje ir Rusijoje įstatymai neveikia, tuo įsitikinau dar ten gyvendama.
– Ar pagalvojate, kad kada nors galėtumėte sugrįžti į tą vietą, kur buvo jūsų namai ir gyveno žmonės, aprašomi dienoraštyje?
– Visa vaikystė šiandien atrodo kaip sapnas. Pamenu, kuomet rusai, čečėnai, ukrainiečiai, armėnai, žydai gyveno taikiai.
Man nėra ko ten grįžti, nebent pažiūrėti į pelenus ar griuvėsius? To daryti nesiruošiu. Ilgus metus jau išvykus į Suomiją, man buvo sunku suvokti, kokiame iš tikrųjų siaube ir baimėje teko gyventi. Bet kas gali užpulti, išprievartauti, įžeisti – jei esi iš Čečėnijos, tai apskritai neturi jokių teisių. Suomijoje visai kitoks gyvenimas, čia į mane žiūri kaip į žmogų.
– Šiandien pasaulis vėl garsiai kalba apie kovą su terorizmu. Kokios mintys jus aplanko, kai žiūrite naujienų reportažus iš Sirijos ar Ukrainos?
– Man labai gaila žmonių. Negaliu sulaikyti ašarų, kai matau vaikus, kurie atakų metu neteko rankų ar kojų, liko našlaičiais. Tai siaubinga. Pati tuomet visada prisimenu karą Čečėnijoje. Karas – tai neteisybė, teroras. Kad ir kur jis vyktų, jis neša moralinį žlugimą, nusikaltimus žmoniškumui, nes karys privalo vykdydamas įsakymą žudyti. Kai karas baigiasi, dalis karių išprotėja, taip prarandamos ištisos kartos.
Man yra tekę lankytis Ukrainoje, kur pažinau svetingus, išsilavinusius, nuoširdžius žmones, prasidėjus agresijai negalėjau patikėti savo akimis, kas ten vyksta, man širdį draskė siaubas, kad kartojasi tai, kas vyko Čečėnijoje.
Vadinamojo Islamo valstybė – tai XXI amžiaus fašizmas. Žmonių žudymas juo deginant ar skandinimas narvuose – tai tikrų tikriausias satanizmas. Tai neturi nieko bendro su jokia pasaulio religija. Tie žmonės, kurie patys prisijungia prie šios organizacijos neabejotinai praranda bet kokį žmogiškumą ir savo noru tampa teroristais ir žudikais. Tai, kad vyksta IS kontroliuojamose teritorijose pavadinčiau dar baisiau už viduramžiais Europoje siautėjusią inkviziciją.
– Kokią reakcija išprovokavo jūsų knyga Rusijoje?
– Be didelio nepasitenkinimo, sulaukiau ir kitokių laiškų, kurių autoriai rašė, kad dėl veikiančios propagandos beveik nieko nežino apie karą Čečėnijoje. Žmonėms nuostabą kelią, kad miestų griuvėsiuose gyveno vaikai, senukai, kokios buvo šių žmonių gyvenimo sąlygos. Daugelį mano knyga nustebino.
Užsienyje mano knyga buvo kur kas populiaresnė nei Rusijoje. Tiesa, internete piratų išplatintą jos kopiją nemokamai parsisiuntė tūkstančiai žmonių, bet pats leidinys nepateko į jokį konkursą, niekas nespausdino jokių interviu su manimi. Tai suprantama, niekas nenorėjo rizikuoti.
– Polina, ar turite vaikų?
– Ne. Karo metu gyvenau baisiomis sąlygomis – teko kęsti šaltį, badą, epilepsijos priepuolius. Visuomet labai norėjau vaikų, bet jų susilaukti nepavyko. Buvau pastojusi, tačiau buvo įvykdytas užpuolimas ir dėl streso patyriau persileidimą. Dėl to labai išgyvenau, o laikui bėgant pradedu susigyventi su mintimi, kad mano vaikai – tai mano knygos. Tikiuosi, kad kada nors su vyru galėsime įsigyti savo būstą, tada labai norėtume įsivaikinti, abu labai mylime vaikus.
– Kur susitikote savo vyrą?
– Kai studijavau psichologiją universitete Kaukaze dirbau aukle, gyvenau vienoje šeimoje ir padėjau prižiūrėti berniuką. Mano vyras tuomet taip pat buvo studentas ir dirbo toje pačioje šeimoje apsaugininku. Iš pradžių jis manė, kad aš esu vaiko mama, bet vėliau išsiaiškinome, kad esu auklė, tai ir užsimezgė mūsų draugystė.
Anksčiau, kai susipažindavau su vaikinai, šie vos išgirdę, kad esu iš Čečėnijos, Grozno, kad karo metu buvau sunkiai sužeista, tiesiog bėgte pabėgdavo, o mano vyras buvo pirmasis, kuris mane suprato, nes pats gimęs Kirgizijoje, kurio šeima kaip pabėgėliai atvyko į Rusiją. Savo vyrui galėjau papasakoti viską, jis buvo pirmas, kuris norėjo klausytis. Taip jį ir pamilau.
– Kiek laiko, kaip esate susituokę?
– Šiemet bus aštuoneri metai, kai esame vedę, o kovo pabaigoje man bus 31-eri. Pati suprantu, kad esu suaugusi moteris, bet kartais jaučiuosi, ta pačia mergaite, kurią supa karo siaubas. Gal todėl kartais pagaunu save pasielgiant gana vaikiškai... Kai žmogus priverstas išgyventi tokį skausmą, jo psichiką tai neabejotinai paveikia.
– Kodėl išvykti nusprendėte būtent į Suomiją?
– Rusijoje gyventi nesaugu tapo tada, kai pasirodė mano knyga. Nuo 2010-ųjų pasipylė išpuolių ir grasinimų lavina. Tikrai neplanavome išvykti iš Rusijos ir tikėjomės, kad tai liausis. Kai situacija tapo tikrai pavojinga gyvybei, supratome, kad turime kažką daryti. Niekur nebuvo informacijos, ką daryti norint gauti pabėgėlio statusą, tad pradėjau tiesiog skambinti į ambasadas – Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Ukrainos, Didžiosios Britanijos.
Sakiau ambasadų darbuotojams, kad esu persekiojama žurnalistė ir klausiau, ar man atvykus į ambasadą jie galės man padėti. Vienoje iš ambasadų buvo pasakyta, kad pirmiausiai turime išvykti į saugią šalį ir tik tada reikia prašyti prieglobsčio. Kreipiausi į Suomiją dėl turistinės vizos ir ji buvo išduota, tuomet pamaniau, kad ši šalis jau man padėjo, tad turėtų neatstumti.
Atvykome su vyru į Helsinkį kaip turistai. Gatvėje moters paklausėme, kur rasti policijos nuovadą, Ji mus palydėjo iki kažkokių pilkų durų, aplink tuščia – buvo šeštadienis. Pamenu, pabeldėme į tas duris, jas atidarė moteris avinti minkštomis šlepetėmis, rankose ji laikė arbatos puodelį. Ji paklausė suomiškai, ko jums reikia, tuomet mes angliškai atsakėme, kad esame prieglobsčio prašytojai.
Greitai atvyko vertėjas, mes pateikėme turimus dokumentus, įrodymus, kad esame persekiojami. Mus iš karto nuvežė į viešbutį, kur laukėme, kol bus priimtas sprendimas. Vėliau gyvenome pabėgėlių stovykloje, o po mažiau nei metų buvo atsiųsti dokumentai, kad Suomija nusprendė suteikti mums pabėgėlių statusą.
– Papasakokite apie gyvenimas pabėgėlių stovykloje?
– Iš karto pradėjome mokytis suomių kalbos, kasdien lankėme užsiėmimus. Pabėgėlių centre dirbti nėra privaloma ir didžioji dalis prieglobsčio prašytojų to nedaro. Mums su vyru taip nepriimtina ir mes aktyviai savanoriaudavome: aš dirbau virtuvėje, o vyras tvarkė pabėgėlių centro aplinką. Pasisiūlėme patys, juk oficialiai dirbti negalėjome, bet Suomija bus priėmė ir mes jautėmės skolingi.
– Kaip gyvenate šiandien?
– Šiuo metu aš dirbu prie naujų leidinių, po dienoraščio esu išleidusi dar tris knygas. Vyksta derybos dėl mano kūrinių ekranizacijos. Vyras mokosi ir šiek teik uždarbiauja, tiesa, saugumo sumetimais negaliu atskleisti kur. Dėl vis dar egzistuojančio pavojaus negaliu atsakyti į visus klausimus apie savo dabartinį gyvenimą. Labai didžiuojuosi savo vyru, kuris puikiai išmoko suomiškai, mano suomių kalba prastesnė, nes kasdien daug puslapių prirašau rusiškai.
Atvykus į Suomiją teko ilgai gydytis. Viena iš problemų – iškritę dantys. Taip nutiko dėl ilgo badavimo Grozno blokados metu, kuomet tekdavo valgyti tik žolę. Knygos tikrai padeda gyventi – man taip pat padėjo išgyventi labai sunkų karo laiką.
– „Polinos dienoraštis“ išleistas ir lietuvių kalba, ar pati buvote Lietuvoje?
– Ne, bet labai noriu aplankyti Lietuvą, esu girdėjusi, kad tai labai graži šalis. Turiu prisipažinti, kad labai bijau skristi lėktuvu. Po to, kai teko iškęsti nuolatinius bombardavimus, vos išgirdus lėktuvo garsą man atšąla rankos. Man yra tekę skristi į Vokietiją ir Prancūziją pristatyti savo knygos, man tiesiog pamačius lėktuvą prasideda isterija.
Žinau, kad Grozo bombardavimą išgyvenę vaikai, kurie šiandien jau suaugę žmonės, išgirdę lėktuvo variklių garsą skuba ieškoti užuovėjos. Juk po karo nebuvo psichologų ar reabilitacijos, tad žmonės iki šiol išgyvena, kai kas nors primena patirtus išgyvenimus.
