Ne taip jau svarbu, kokiomis sąmokslo teorijomis žmonės tiki – rusiškomis ar amerikietiškomis. Jie gali tikėt, kad pabėgėlių krizė kilo todėl, kad Europos genų fondas nuskurdo ir europiečiai negali pasidaugint tarpusavyje. Dėl to pradėta kviestis musulmonus, kad vargšes moteris apvaisintų.
Jiems sunku suvokt , kad koks nors gėjus gali kraipyt savo nuogą užpakalį per „teliką“ tik todėl, kad jis kvailas. Kur kas sparčiau širdis plaka pagalvojus, kad tokį spektaklį užsakė Amerikos specialiosios tarnybos. Nuogakrūtės merginos žurnalų puslapiuose neva yra kruopščiai apmąstytas žmonių tvirkinimo planas – pasileidėlius žmones juk lengviau valdyti, politika jiems neįdomi.
Vaisiai ir daržovės prekybos centruose purškiami chemikalais tam, kad mus visus išnuodytų ir sugadintų mūsų genofondą. Cukruotos mielinės bandelės prekybos centruose yra tam, kad nutukintų mūsų vaikus.
Tačiau netrūksta ir tų, kurie labiau bijo rusų. Jie visur mato plaukuotą KGB ranką. Visi politikai jiems atrodo ne šiaip sau kvaili, bet dirbantys Maskvai. Kiekvieną nupiepusį interneto komentatorių, rašinėjantį, kad jam patinka V.Putinas, jie įtaria esant KGB agentu, kuriam už Lietuvos juodinimą moka Rusija.
Kas bendro tarp žmogaus, kuris bijo Amerikos, ir tarp to, kuris bijo Rusijos? Nors jiedu iškart vienas kitam kibtų į atlapus, pergalingai rėkdami „savo tiesą“, tarp jų daugiau panašumų negu skirtumų.
Kodėl kalbėti apie tai, kad pasaulį valdo x (įrašykite, ką norite – žydai, iliuminatai, V.Putinas ar ateiviai), jiems yra svarbiausia gyvenimo misija? Net savo vaikus tokie tėveliai moko, kaip atsispirti pragaištingai blogojo pasaulio įtakai. Taip jie trumpam tampa herojais, demaskuojančiais pasaulinį sąmokslą. O kuris vyras nenori pasijusti didvyriu – bent savo šeimoje?
Įdomus dėsningumas, kad sąmokslo teorijos visuomet labiau domina vyrus, o ne moteris. Šios paglosto besikarščiuojančio vyro galvą, sako: „Nusiramink, viskas bus gerai“. Tačiau jei kas nors moteriai ima aiškinti gyvenimo tiesas, kurios nesutampa su tomis, kurias deklaruoja jos vyras, ji irgi tampa kovotoja. Tučtuojau būtinai papasakos viską, ką girdėjusi. Jei jos paklaus, iš kur žinai, sakys: „Tai ne šiaip sau aš sugalvojau. Tai labai protingi žmonės sako. Tie, kurie žino šitą sistemą“. Nieku gyvu ji nepripažins, kad tas „protingas žmogus“ yra jos vyras, kuris murdosi kvailysčių liūne.
Beje, mūsų herojai atsižegnos, jei pasakysite, jog jie tiki sąmokslo teorijomis. Nieku gyvu. Užtat jie gerai (ir teisingai) mato, kad sąmokslo teorijomis tiki jų ideologiniai priešai.
Paradoksas čia tas, kad vienintelis būdas nustoti tikėti sąmokslo teorijomis yra pripažinti: „O Viešpatie, aš tikrai tikiu sąmokslo teorijomis. Mano sąmonė nėra skaidri ir protas dažnai meluoja. Ir aš tokiai informacijai negaliu atsispirti“. Kaip ir alkoholizmo atveju – pripažinimas, kad esi alkoholikas, jau yra pirmas žingsnis į išgijimą.
Kaip suvokti, kad jus valdo sąmokslo teorijos?
1. Jūsų įsitikinimai apie pasaulį atrodo šimtu procentų teisingi. Kai tiems įsitikinimams kas nors prieštarauja, įsikarščiuojate, susinervinate, žandai išrausta, pakyla kraujospūdis, norisi muštis. Dėl to nutrūko santykiai su vaikystės draugais, dėl to kaimynė nebesisveikina net su jūsų tėvu ir motina. Jūsų vaikai darželyje muša tuos, kurie jiems atrodo gėjai arba žydai.
2. Pasidalinti „ypatingai vertingais“ straipsniais „feisbuke“ jums atrodo daug svarbiau negu pabendrauti su artimaisiais. Dėl to vis dažniau pykstatės su žmona ir rėkiate ant vaikų. Vis mažiau laiko lieka darbui dirbti. Tačiau dėl pinigų stygiaus kaltinate paprastus žmones engiančius kapitalistus.
3. Jums kyla įtarimas, kad nepasitenkinimas pasauliu ir jo tvarka kyla iš to, kad nemokate būti darnoje su pasauliu. Tiesą sakant, čia jau ne ligos, o gijimo požymis. Štai čia jau galima kelti klausimą: „Kas čia man buvo atsitikę, kad visa tai man atrodė taip svarbu?“
Suprasti, kodėl tikime sąmokslo teorijomis – pats geriausias būdas tuo nustoti tikėti. Jeigu suvoksime mechanizmą, atskirsime, kas vyksta mūsų sąmonėje, kokie tekstai mus paveikia, daugiau niekada niekas mūsų neįstengs apkvailinti.
Komunikacijos tyrinėtojai broliai Chip Heath ir Dan Heath tyrinėjo sąmokslo teorijas ir aprašė savo knygoje „Sukurta užkibti“. Jie tvirtino – žmonės „užkimba“ ne dėl to, kad nemoka mąstyti logiškai. Sąmokslo teorijos visų pirma veikia mūsų jausmus.
Mes trokštame paprastumo – tokio, kaip pasakose. Ten, kur geri herojai būdavo aiškiai geri, o blogi – visiškai blogis. Mes norime tvarkingo pasaulio. Ir jei patikime pasauliniu sąmokslu, tada žinome – pasaulio betvarkė yra ne šiaip sau, ją kuria blogiečiai.
Sąmokslo teorijų kūrėjai puikiai manipuliuoja mūsų įpročiu kliautis ekspertais. Jei mes perskaitome, kad kažką sako profesorius ar gydytojas, esame linkę tuo tikėti. Deja, profesoriai ir gydytojai kartais nusišneka ne mažiau negu valytojos ir santechnikai.
Sąmokslo teorijos – tai ne šiaip sau kokia sausa statistika. Tai yra įdomios istorijos, kupinos emocijų. Jei nesame kietaširdžiai, mes susijaudiname, pamatę nužudyto vaiko nuotrauką. Tampame emocingi. O tada jau nebesugebame atskirti faktų ir nuomonių. O būtent faktų ir nuomonių painiojimas yra svarbiausia sąmokslo teorijų ypatybė. Net klausimai užduodami taip, kad nepatikėti nuomone jau neįmanoma. „Kodėl pasaulį valdo žydai, masonai ir gėjai?“ – jau pačiame klausime slypi prielaida, kad jie pasaulį valdo.
O svarbiausia – žmonės nori tikėti sąmokslu, nes tada jaučiasi reikšmingi. „Mane nuodija“, „Mano vaikus tvirkins“, „Aš nepasiduosiu“ – visur čia minimas žodis „aš, mano, man“. Jei jis nejaučia, kad pasaulis juo rūpinasi, tai bent jau žino, kad jį nuodija. Vis šis tas.
Bet ar tikrai esi toks reikšmingas šioje Visatoje, kad kažkas tave tyčia nuodytų?
