Nuo šiol jūs esate saugūs. Visiškai. Mat aš jus stebiu. Iš arti. Iš labai arti. Taip. Nusipirkau žiūronus. Pigesnis daiktas nei išmanusis telefonas, o veikia labai panašiai. Padeda stebėti visuomenę. Sekti ją.
Gyvenu priešais administracinį pastatą, kuriame patalpėles nuomojasi visų galų meistrai – nuo siuvėjų iki prekybininkų, nuo darbo Anglijoje siūlytojų iki viešųjų ryšių specialistų. Visas pasaulis – kaip ant delno.
Tiesa, kol neturėjau žiūronų, tas pasaulis labai priminė skruzdėlyną. Atrodė tvarkingas, nes skruzdėlynas, kaip žinome, – vienas tvarkingiausių darinių gamtoje. Bet štai nukreipiau savo žiūronus į langus.
Pirmasis langas. Vyriškis. Vidutinio amžiaus. Žilstelėjęs. Nieko neveikia. Bent jau taip atrodo. Sėdi du pirštus įsmeigęs į nosį. Žiūri priešais save. Vis dėlto kažką veikia, nes staiga pašoka nuo turbūt kėdės, ima mostaguoti rankomis, lyg ir keiktis. Matyt, šis tas nepavyko.
Ką jis veikia? Kuo užsiima? Kažkoks įtartinas. Sėdi kone ištisą parą ir staiga kad ims sukti rankas it dviračio paminas.
Kadangi paveikslui trūksta detalių, įsijungia vaizduotės galia. Jis aiškiai prekiauja. Poveikiu. Ne kitkuo. Nes ką gi reiškia rankų malūnai? STT agentų baimę, ką gi daugiau!
Antrasis langas. Ant palangės prikrauta dėžių. Kairėje ant stalo stovi siuvamoji mašina. Ant dešinės sienos kabo vestuvinė suknia. Nugara į ją sėdi mergina. Dvidešimt kelerių. Garbanota.
Bet ji nesiuva. Tiksliau, siuva ne siuvamąja mašina, o rankomis. Į vieną kojinę prikemša grynųjų eurų ir užsiuva. Tada imasi kitos. Grynųjų tiek, tarsi ji būtų apsiuvusi visą Kaziuko mugę.
Baugščiai dairosi. Suprantama. Jei tiek eurų būtų siuvėjos banko sąskaitoje, finansų rinkos dalyviai Vyriausybės nustatyta tvarka privalėtų pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai ribotą informaciją apie jos sąskaitas, jų bendrą metinę apyvartą, likutį, palūkanas, skolinius įsipareigojimus, draudimo įmokas.
Trečiasis langas. Matyti tik stalo kampas. Virš jo kyšo keturios kojos. Dvi vyriškos ir dvi moteriškos. Susipynusios. „Gal lavonai?“ – krūpteliu. Bet staiga moters koja išnyksta iš žiūros lauko, o sugrįžta su vyriškomis kelnaitėmis tarpupirščiuose. Kelnaitės nukrinta turbūt ant grindų.
Kadangi žiūros laukas ribotas, visu pajėgumu įsijungia vaizduotės galios, kurias bet kuris moralės sergėtojas pavadintų vujarizmu – tokiu iškrypimu, regos seksualizavimu.
Kol vaizduotės galios visomis išgalėmis suka savo smagračius, kiekvienam moralės sergėtojui atšaučiau, kad jo išmanusis veikia beveik taip pat kaip mano žiūronai. Seksualizuoja regą.
Tik tiek, kad feisbuke vujaristai seksualizuojasi nuo ekshibicionistų, dar vienų tokių iškrypėlių, mėgstančių rodyti pasiutusiai seksualius Kaziuko kiaušinius.
Kol mano vaizduotės galios beviltiškai grumiasi su visokiais sergėtojais ir kaltėmis dėl prabudusių iškrypimų, įvyksta tai, ko negalėjau numatyti – tai, kam prieštarauja visi vaizduotės scenarijai. Konfliktas? Galima pavadinti ir taip.
Tame pačiame lange moteris pasirodo visu grožiu. Ji daugiausia trisdešimties.
Visiškai nuoga. Jos krūtys – lyg vynuogių kekės, lyg neramūs ožiukai, lyg gazelės dvynukai, tarp lelijų paklydę.
Kol ragauju jos vynuoges, kol ganau jos neramius ožiukus, kol glostau gazelės dvynukus, moteris užtraukia užuolaidas. Bet prieš uždengdama langą ji mane pastebėjo. Esu dėl to tikras. Mirktelėjo. Šyptelėjo. Tariant šiuolaikiniais terminais, spustelėjo patiktuką.
Tik kodėl taip neramu? Nejauku? Baugu? Juk atstumas toks, kad ji mane galėjo pastebėti tik tuo atveju, jei vietoj jos akies būtų įstatytas monoklis. Gal taip ir yra?
Ateivė? Agentė? Vujaristė? Ekshibicionistė? Ar tai svarbu, jei laikai save visuomenės nariu? Esi stebimas, Ramūnai. Iš arti. Iš labai arti. Tad gali jaustis saugus. Visiškai.
