Tada atsidūsti ir spūdini šalin linkėdamas sau ir partijoms, kad rinkimams ruoštųsi visą laiką, o ne tik paskutinius mėnesius, o ir tą ruošimąsi suprastų ne tik kaip visų įmanomų skandalų eksponavimą ir kandžiojimąsi į politinius paslėpsnius.
Ne mažiau naivi ir keista gimtadienio dovana būtų visuomenė, kurioje staiga ėmė ir nebeliko korupcijos. Nėra jos, ir viskas. Kad ir ką darytum, net netyčia istorijos vadovėliuose perskaitęs apie kyšį negalėtum suprasti, kas jis toks yra.
O jeigu jau tokioje iki nuobodumo nekorumpuotoje šalyje kažkas ir slysteli, tą paslydimą atitinkamos tarnybos žaibiškai išsiaiškina, surenka visus įkalčius, perduoda juos teismui, tas juos mitriai įvertina, skelbia nuosprendį ir tada niekam neberūpi, kas ten ką ir kaip telefonu kalbėjo.
Dar keistesnė dovana būtų visuotinis susitarimas niekuomet nenaudoti „demokratijos pavojuje“ argumento. Visi priremtieji į kampą ieškotų kitokių, protingesnių ir racionalesnių savo pozicijos aiškinimų nei tas nei į tvorą, nei į mietą savęs sutapatinimas su demokratija.
Norėtųsi ir tokio pasaulio, kuriame mažą arba didelį reikalą netinkamoje vietoje atlikę piliečiai išmoktų nuleisti vandenį, o ne teisintųsi burnos skalavimo skysčiais ar gudobelių ekstraktais.
Tiek to, galima susitaikyti ir su sąlyga, kad taip jie darys ne iš savo sielos tyrumo, o iš apskaičiuoto egoizmo: juk ir amebai Saturno žieduose aišku, kad kaltės pripažinimas yra šimtą kartų efektyvesnis būdas susišvelninti bausmę nei makaronu kabinimas.
Baisiai norėtųsi ir plunksnos brolių, kurie, užuot pasakoję, kokie jie šventi, faktiškai nekaltai pradėti į redakciją užskridusio balandžio, tiesiog darytų tuos šventus dalykus nesigirdami. Nes kai šito spaudos sakralumo aprašymams ir viešiesiems ryšiams paskiriama tiek daug laiko, jo pačiam sakralumui ir misijai nebelabai telieka.
O tituluojantis ketvirtąja valdžia reikėtų niekad neužmiršti, kad vis dėlto esi ir UAB, kuriai reikia užsidirbti pinigų. O prisistatant UAB neužmiršti, kad esi ir ketvirtoji valdžia, kad tavimi tiki auditorija, todėl ir negali sau leisti tiražuoti melo ir paskalų.
Linkėti tokio valstybės valdymo, kur švietimas rūpinasi mokinių, o ne mokytojų interesais, kur sveikatos apsaugai labiau rūpi ligoniai, o ne gydytojai, yra mokslinės fantastikos pratimas. Ir to net linkėti nesinori, matant, kiek reformų pasaulyje torpeduoja įvairiausios profsąjungos, kažkada patikėjusios, jog visa švietimo sistema buvo sukurta tam, kad kas nors turėtų darbo vietą, o ligoninės pastatytos tam, kad kas nors jose vyrgydytojautų.
Net apatinį trikotažą skauda, kaip norisi palinkėti vyriausybės, kurioje ministrai būtų vienas už kitą protingesni ir perspektyvesni. Dabar atrankos į juos procesas labiau primena atranką į tokį užribio serialą, kurį žiūri tik prodiuseris ir jo vieniša, kaimo vienkiemyje užmiršta močiutė. O ir toji tai daro ne todėl, kad neturi daugiau ko žiūrėti, o tiesiog labai myli anūkėlį.
Atrodo, kad daugelio ministrų giminaičiai mielai išsižadėtų tokios meilės pareigos, kad tik nereikėtų raudonuoti prieš kaimynus. Taigi, dar tiksliau suformuluojant šią utopiją, norisi, kad ministrų nebūtų ieškoma politiniuose taromatuose, kur kas nors juos seniai utilizavo ir pamiršo perdirbti į kitą, kraštui ir žmogui naudingesnį dalyką.
Ir pagaliau labai norėtųsi palinkėti sau ir visiems supratimo, kad linkėjimai linkėjimais, o gyventi reikia realiame pasaulyje, kur ir nusišnekantys ministrai, ir nusirašantys žurnalistai, ir nusitiriantys agentai yra neatsiejama mūsų netobulo gyvenimo dalis.
O tai, kad, nepaisydami viso to, dar sugebame tegul lėtai, krypuodami, bet pukšėti į priekį, tik įrodo, kad gyvename ne taip jau ir tragiškai. Todėl visus – su Kovo 11-ąja, diena, kai prasidėjo ši mūsų kelionė.
