„Laukiu sodinimo į lėktuvą Vašingtonas–Frankfurtas. Priešais mane meldžiasi jaunas vaikinas, atsisukęs į Meką. Viskas gerai turbūt, bet mintys kyla įvairios.“ Nevykęs, bet pavėluotai pašalintas konservatorės Rasos Juknevičienės įrašas feisbuke, kaip vėliau paaiškėjo, buvo tik apšilimas.
Mintį apie kitokius nei mes nuosekliai pratęsė liberalė Dalia Teišerskytė, kadaise apsiskelbusi esanti nacionalinė vertybė.
„Kai skridau iš pasaulio parlamentarų kongreso ir kitų šalių parlamentarai skrido kaip priklauso, kaip žmonės, o man teko sėdėti tarp negro ir klozeto, t. y. afroamerikiečio, ir abu jie kvepėjo vienodai“, – pasidalijo patirtimi Seimo ponia.
Taip atvirai dalijantis mintimis apie kito tikėjimų ir kitos odos spalvos asmenis kažkas turėjo pasisakyti ir apie kitų fizinių gebėjimų žmones. Palyginti juos su dauguma. Kitaip tariant, nenormalius atskirti nuo normalių. Tai padarė kita konservatorė Irena Degutienė, iki šiol išvengusi panašių įžvalgų.
„Šita Vyriausybė yra neįgali. Iš vienos pusės neįgaliųjų kaip ir reiktų gailėtis, tačiau kai galvoji apie valstybę, apie valstybėje gyvenančius žmones ir jų situaciją, tai visi suprantame, kad norime normalios, laisvos, nepriklausomos, demokratinės, veržlios valstybės ir žmonių, kuriems gera toje valstybėje gyventi“, – pareiškė politikė apie žmones, kovo 11-ąją išdrįsusius važiuoti į Lenkiją apsipirkti.
Gili jos mintis apie nuodėmę kovo 11 dieną važiuoti į Suvalkų parduotuves jau pakankamai plačiai išnagrinėta. Tačiau man kliūva kitas šio pasisakymo dėmuo. Neįgalumas prieš normalumą, kaip jį suvokia I.Degutienė bei kiti panašiai mąstantieji.
Panašiai mąstančių yra daug. Štai vienas naujienų portalas fotoreportažus iš parolimpinių renginių nuolat skelbia su N-18 apribojimu. Jo darbuotojai mano, kad besivaržančių neįgalių atletų vaizdai gali traumuoti nepilnamečius.
Negalia jiems yra negražu, gėdinga, slėptina. Todėl patartina apie tai net negalvoti, nepastebėti. Taip ir elgiamasi – projektuojant aikštes, įėjimus, įvažiavimus, ieškant naujų darbuotojų, kuriant miestų plėtros vizijas.
Pavieniai aprūdiję keltuvai vežimėliams, įrengti Briuseliui spaudžiant, – tik išimtys, patvirtinančios taisyklę.
Nėščia? Šlubas? Silpno regėjimo? Užsidaryk namuose ir nesitikėk, kad būsi visavertis mūsų veržlios visuomenės narys. Juk visiems ir taip sunku, o tam sunkmečiui galo nematyti.
Štai granitinė Europos aikštė Vilniuje. Požeminis perėjimas po Konstitucijos prospektu. Ši vieta po savivaldybės langais – tarsi simbolis atšiaurumo visiems, judantiems su vežimėliais, ramentais, lazdomis. Laiptai, bortai, kitos kliūtys. Liftas yra, bet sulaužytas prieš daug metų.
Pažįstu šviesios galvos studentą, nuo vaikystės sergantį cerebriniu paralyžiumi. Jam sunku tai, ką daugelis mūsų kasdien daro net nesusimąstydami – valytis dantis, rištis batų raištelius. Kartu teko keliauti į kitą planetos pusę, konferenciją Sidnėjuje. Pakeliui – Vokietijoje, Singapūre – sutikome panašaus likimo žmonių, matėme, kaip elegantiškai, efektyviai ir kartu nepastebimai jiems suteikta galimybė jaustis visaverčiais visuomenės nariais.
Mano bendrakeleivio vežimėlis, padedantis jam judėti, prie kiekvieno įėjimo į lėktuvą buvo paslaugiai paimamas, prieš tai suteikus kitą vežimėlį. Atskridus neįgalus keleivis nuvežamas iki išėjimo, kur jau laukia iškleistas nuosavas vežimėlis. Taip buvo Frankfurte, Singapūre, Sidnėjuje. Tačiau po ilgo skrydžio grįžus į Vilniaus tarptautinį oro uostą, prie lėktuvo durų vežimėlio nebuvo. Nei nuosavo, nei paskirto.
Neklauskite, kiek laiko truko ta skausminga kelionė koridoriais ir laiptais iki bagažo juostos, ant kurios po pusvalandžio kartu su lagaminais pasirodė ir vežimėlis. Kažkas pamiršo, kažkam gal pasirodė smulkmena, bet šiam jaunam žmogui tai buvo dar vienas ištvermės išbandymas tėvynėje.
Priminimas, kad sugrįžo į stačių nuolydžių, ilgų laiptų ir aukštų bortų šalį.
Sveikas žmogus turbūt neprivalo kasdien galvoti apie gebančius gerokai mažiau nei jis. Užtenka savų rūpesčių, iššūkių ir uždavinių. Tačiau išlikti žmogumi tam tikrose situacijose, priimant sprendimus, kurie gali palengvinti kitų gyvenimus – tai išties įmanoma ir būtina.
