Lietuvoje jau dabar tikras vargas ieškantiems darbuotojų. Daugelio specialybių atstovai jau įtraukti į Raudonąją knygą, o ateityje visai išnyks. Lietuvoje politikams prieš rinkimus smagu ieškoti svetimų dvarų, žentų bei darželių. Tai, kas iš tiesų gyvybiškai svarbu nykstančiai tautai, pašluota po kilimu. Apsimetant, kad tai kažkaip savaime susitvarkys. Bet taip nebus, ponios ir ponai. Jūs tai puikiai žinote, bet tylite, nes nėra nei idėjų, nei ryžto tai pakeisti.
Šventinį savaitgalį keliaudamas po sužvarbusią Lietuvą stebėjau jau įprastus į ES integruotos paribio šalies vaizdus. Raudonos trinkelės, geltonos trinkelės. Marmuras, suoliukai, šviestuvai. Ir tuščios gatvės, negyvos aikštės. Ką jau ten tie mokytojai, tampantys paklodę dėl priešpaskutinių moksleivių. Nebus čia daugiau vaikų. Nei kareivėlių. Ir mokesčių mokėtųjų – taip pat.
Todėl net ir klausimas turi būti keliamas kitaip: kas užims šias tuščias vietas, kai taip atsitiks? Visai svetimi, jei nieko nedarysime. Arba – kiek artimesni, jei pasistengsim.
Vakaruose vienas kitas narsesnis intelektualas vis pakalba apie Vakarų klaidas. Tam tikras laisves, lyčių lygybę, nebenorą (ir negalėjimą) daugintis. Apie tai, kad net ir su šaknimis išrautas patriarchatas buvo geriau negu tai, kas bus jau visai greitai.
Kad senoji socialinė sistema turėjo bent jau šiokį tokį egzistavimo pranašumą ir išlaikė pastovumą. Šeimos gimdė vaikus ir gyveno daugiau ar mažiau pagal tą pačią schemą. Tai veikė.
Dabar vaikų yra per mažai. Jų tiesiog tragiškai trūksta. O kai nebėra vaikų, ateina galas.
Demografijos specialistai yra jau seniai nustatę ryšį tarp vyriškos lyties naujagimių skaičiaus ir ginkluotų konfliktų. Kritinė riba yra 80 berniukų (iki 4 metų) šimtui vyrų, kurių amžius 40-44 metų. Jei šis skaičius yra mažesnis, visuomenė pradeda silpti ir išsigimti. Ji netenka gynybinių funkcijų. Tai – tautos saulėlydžio ženklas.
Vakarų Europoje vidurkis – 50 vyriškos lyties naujagimių šimtui vidutinio amžiaus vyrų. Tragiški skaičiai. Bet ten dar visai nieko palyginti su mūsų skaičiais. 2016 m. pradžios Statistikos departamento išankstiniais duomenimis, pas mus šis koeficientas yra 40!
Eurostat agentūra yra apskaičiavusi, kas laukia Lietuvos, jei niekas nepasikeis. Po 10 metų čia gyvens vos 1,9 milijono žmonių. Bet gera vieta tuščia nebūna. Į pietus nuo mūsų senokai kunkuliuojantys katilai ima lietus per kraštus.
Tie kraštai tiesiog knibžda nuo būsimų karių gausos. Mačiau juos jau paūgėjusius Kabulo gatvėse: ištiesę smilių ir didįjį pirštą „šaudė“ į mūsų koloną. Regėjau juos žaidžiančius futbolą dulkėtose Beiruto gatvėse. Su vyresniais broliais dykinėjančius Vakarinės Jordano upės pakrantės gyvenvietėse. Jauni veidai, alkani veidai, viskam pasiryžę žmonės.
Tai – parako statinės. Vienos sproginėjančios, kitos dar tik rūkstančios. Toms šalims išmirimas nuo senatvės negresia. Irake šimtui pusamžių vyrų tenka 350 keturmečių berniukų. Afganistane – 403, o Gazos Ruože – net 464.
Dar įspūdingesni skaičiai Egipte, kurį ant kelių klupdo gyventojų perteklius ir iš kurio plūstelėję bėgliai gali tapti tuo pusmėnuliu, kuris nukris ant paliegusios Europos.
Daugelis Vakaruose iš įpročio dar baksnoja į Kiniją ir Indiją, tačiau ten demografinė padėtis jau seniai stabilizavosi. O štai musulmonų pasaulis per paskutinį XX amžiaus dešimtmetį pagausėjo milijardu gyventojų. Ir toliau gausėja tokiais pačiais tempais. Egipte per metus gyventojų padaugėja vienu milijonu, o daugiau kaip pusė šalies gyventojų – jaunesni nei 25 metų.
Kuria kryptimi pasuks migrantai, kai ten viskas ims byrėti? Gal tikitės, kad jie leisis žemyn į Afriką?
Kai valstybėje 15-29 metų vyrai sudaro daugiau nei 30 proc. gyventojų, prasideda rimtos bėdos. Nuo gatvių muštynių iki riaušių ir pilietinių karų, kuriais visuomenės naikina savo pačių perteklių. Ką šių grėsmių akivaizdoje sugeba turtinga, liberali ir neryžtinga Europa, mes jau matėme. Ištiesti pagalbos ranką į skruzdėlyną ir atverti savo miestus vilkų jaunikliams.
Taip elgtis ją verčia krikščioniška prigimtis, kolonijinė praeitis, du pasauliniai karai. Kaip pastebėjo prancūzų rašytojas M.Houellebecq'as, tie, kurie gyvena ir klesti paveldėtoje socialinėje sistemoje, tiesiog neišgali įsivaizduoti požiūrio tų, kurie, niekada nieko nesitikėdami iš tokios sistemos, be jokios baimės ar skrupulų planuoja jos sugriovimą.
Todėl į aplinkinius gaisro katilus ir toliau plūs humanitarinė pagalba, bus nubraukiamos paskolos, skatinama migracija, slepiami atvykėlių nusikaltimai prieš savo tautas. Kitaip tariant, laužai ir toliau bus laistomi žibalu. Iš naiviai gerų ketinimų, net nemėginant suprasti, kad jie gali užgesti tik tada, kai nebebus kam degti. Taip, kaip užgesdavo daug šimtmečių iki šiol.
Bet ką šitų grėsmių akivaizdoje daryti Lietuvai? Lengviausia nedaryti nieko aklai paklūstant europamišėlių direktyvoms. Paieškoję rastume ir kitų išeičių, tereikia noro ir drąsos. Pavyzdžiui, sukurti strategiją papildyti ištuštėjusias žemes išeiviais iš buvusių LDK teritorijų.
Ir tai bus tik viena sudėtinė veiksmų dalis, papildanti esmines švietimo, socialinės apsaugos ir kitų apleistų sričių pertvarkas, kurių amžinas atidėliojimas skatina žmones trauktis iš savo tėvynės.
