Toks atvejis, kai prezidentas ir
premjeras atstovauja priešingoms politinėms stovykloms, politikos
mokslininkų įvardinamas kaip „sugyventinio“ režimas. Iš
nesenų Algirdo Butkevičiaus komentarų galima suprasti, kad šis
sugyvenimas su prezidente nebuvo lengvas nuo pat jo vadovaujamos
Vyriausybės veiklos pradžios.
Abejotina, kad ir Daliai Grybauskaitei iš tikrųjų patiko tokia
situacija. Ne viename savo pasisakyme ji menkindavo A. Butkevičiaus
Vyriausybę prieš tai buvusio Andriaus Kubiliaus Ministrų kabineto
atžvilgiu.
Todėl visiškai pagrįsta tikėtis, kad prezidentė dar
įdės pastangų siekdama, kad po šiais metais įvyksiančių Seimo
rinkimų susiformuotų jai ideologiškai priimtinesnė dešiniųjų
Vyriausybė. Pastariesiems prezidentės parama – tai vienas
pagrindinių kozirių artėjančiose rinkimų kovose. Ypač, kai
reitingų padėtis iki šiol nėra labai džiuginanti.
Plačiai nuskambėjusi Vijūnėlės „dvaro“ istorija nėra
kvapą gniaužiančios korupcijos atvejis. Juolab, kad pats
ikiteisminis tyrimas galiausiai nutrauktas. Jeigu kas ir neramina
šioje istorijoje, tai valdymo „kompromatais“ – savitos
politinės korupcijos formos – požymiai.
Rimtų abejonių kelia
sprendimas išplatinti dalį ikiteisminio tyrimo medžiagos. Klausimas
– kuo šis tyrimas išskirtinis, kad būtent jį nuspręsta
viešinti, ir kodėl visuomenei atrinktos tik kelios jo stenogramos?
Toks teisėsaugos organų šališkumas atrodo įtartinai.
Šiuo atveju verta atkreipti dėmesį į premjero išsakytus
teiginius, esą prezidentė jam iš anksto pareiškusi, kad šis
tyrimas bus nutrauktas, o jo metu surinkta medžiaga – paviešinta.
Jei šie žodžiai – tiesa, tai yra rimtas valdžių padalijimo
principo pažeidimas.
Dalios Grybauskaitės atsisakymas komentuoti
šią situaciją vertintinas nevienareikšmiškai. Viena vertus, taip
tarsi mėginama numalšinti augančią įtampą tarp aukščiausių
valdžios sluoksnių ir tokiu būdu išsaugoti politinį stabilumą.
Kita vertus, aiškios reakcijos į mestus kaltinimus nebuvimas yra
netiesioginis jų tikrumo pripažinimas.
Viešų įtarimų, paskleistų aukščiausių valstybės
pareigūnų lūpomis, kad prezidentė neleistinai kišasi į
operatyvinį teisėsaugos institucijų darbą, būta ir anksčiau.
Turbūt garsiausiai nuskambėjęs – tai slapta padarytas tuometinės
Seimo pirmininkės Irenos Degutienės pokalbio įrašas, kuriame ji
atvirai kaltino Prezidentūrą kuriant Lietuvoje policinę valstybę.
Tuo metu viskas taip pat nuleista negirdomis, tačiau pačių
įtarimų tai visgi nepašalino. Politikų polinkis naudotis
teisėsauga tarpusavio kovose yra ypač ydingas. Tai viena
rimčiausių grėsmių valstybei, jos demokratijos ir valdymo kokybei.
Deja, Lietuvoje politikams būdinga įvelti teisėsaugos institucijas
į savo kovas.
Labai rimti atvejai, kai tai vyksta prieš pat
rinkimus. Vienas ryškesnių pavyzdžių – STT kratos partijų,
rėmusių Valdo Adamkaus kandidatūrą 2004 metų prezidento
rinkimuose, būstinėse prieš pat jų antrąjį turą. Minėtinas ir
Panevėžio STT vadovo Povilo Urbšio išrinkimas į Seimą 2012
metais paraleliai STT vykdant tyrimą prieš tiesioginį jo
konkurentą – TS-LKD atstovą Vitą Matuzą.
Kai tokios bylos subliūkšta,- o tai atsitinka gana dažnai,-
gyventojų pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis ir apskritai
valstybe patiria dar vieną rimtą smūgį.
Lietuvos negebėjimas
tinkamai ir laiku išspręsti įvairias, politinę veiklą
liečiančias bylas menkina taip pat šalies tarptautinį prestižą.
Daug klausimų kelianti Darbo partijos bylos baigtis, iki šiol
besitęsiančios Neringos Venckienės gaudynės, galiausiai
neišspręstas Rolando Pakso politinių teisių klausimas liudija, jog
teisės viršenybė Lietuvoje dar nėra visiškai įsitvirtinusi.
Galų gale, jei teisėsaugos institucijos leidžiasi būti
politizuojamos, apnuodijama pati šalies politika. Užuot ieškojus
bendrų sprendimų dėl esminių valstybės problemų, pagrindiniu
dėmesio objektu tampa būtos ir nebūtos ką nors kompromituojančios
istorijos. Skandalai ir kriminalai iš viešosios erdvės išstumia
visas kitas diskusijas ir taip „geltonoji spauda“ paima viršų.
Turint omenyje šiuos Lietuvos politikos ypatumus, visiškai
tikėtina, kad artėjant Parlamento rinkimams politikų spaudimas
teisėsaugos institucijoms tik augs. LSDP išplatintas pranešimas ir
vėliau sekę premjero komentarai šiuo atveju veikiausiai suvoktini
kaip perspėjimas prezidentei, kad ji žinotų savo įgaliojimų
ribas.
D.Grybauskaitė savo ruožtu turbūt supranta, kad dabartinės
A.Butkevičiaus Vyriausybės žlugimas sujauktų politinę padėtį ir
vargu ar pačiai būtų naudingas šią akimirką. Pastaruoju metu
krentantys jos reitingai rodo pozicijų silpnėjimą. Vyriausybės
griūties atveju jai gali būti sunku išvengti kritikos dėl savo
pačios atsakomybės už tokią įvykių eigą.
Atvira kova tarp prezidentės ir socialdemokratų – panašu –
dar neprasidėjo. Tačiau socialdemokratai negali jaustis visiškai
saugūs. Pasitaikius progai, prezidentė kontratakuos.
----------
Dr. Liutauras Gudžinskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių
santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas