Nėra ko čia ginti jų garbės ir orumo, nes jos jo neturi“, – oriai rėžė garbingoji ir orioji Seimo narė, savo pasisakymu ignoruodama tiek Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurioje nurodoma, kad visi žmonės lygūs savo teisėmis ir orumu, tiek Konstituciją, kurios 21 straipsnis draudžia žeminti žmogaus orumą.
Neturi ir taškas! Iš Seimo narės pasisakymo galima buvo suprasti, kad prostitucija užsiimantys asmenys yra kažkokia gal net ne visai žmonių kasta, kurią reikia persekioti, kriminalizuoti, patologizuoti ir, žinoma, bausti.
Toks požiūris į prostitucija besiverčiančius asmenis, jų orumo ir žmogiškumo neigimas būdingas ne tik A. Stancikienei, bet ir daliai kitų Seimo narių. Pavyzdžiui, konservatoriai Kęstutis Masiulis ir Rimantas Dagys, atrodo, yra įsitikinę, kad seksualines paslaugas teikiančios moterys, kurios dirba savanoriškai ir nėra prekybos žmonėmis aukos, tuo užsiima ne dėl skurdo, bet dėl malonumo.
Savanoriškumo momentą jie akcentavo ragindami nenaikinti baudų, nes joms, pasak K.Masiulio, patinka jų darbas ir jos net neketina jo mesti. „Todėl bent jau nubauskime“, – akcentavo Kęstutis. Remiantis K. Masiulio logika, tokiems neturintiems orumo ir „mažiau žmonėms“ turi patikti seksas su bet kokiais žmonėmis, o ne tik iš jų gaunami pinigai. Todėl ir nemeta. Ir turėtų už tai, kad tenkina kitų žmonių poreikius, dar ir susimokėti. Nes amoralu.
Moraliesiems Seimo nariams nė į galvą neateina elementariausia mintis, kad nėra tokio dalyko, kaip savanoriška prostitucija dėl malonumo, ir kad tos „savanorės“ prostitucija verčiasi dėl skurdo, dėl priklausomybės alkoholiui ar narkotikams, dėl išsilavinimo stokos.
Kad prostitutės yra tokie patys žmonės, tačiau įstumti į tokią situaciją, iš kurios nemato kitos išeities, kaip tik parduoti savo kūną. Tarp prostitucija besiverčiančių asmenų nerasime tokių, kurie būtų viskuo apsirūpinę ir neverčiami užsiimtu seksu už pinigus su tais, kurių nenori.
Policijos departamento ir Mokesčių inspekcijos duomenys rodo, kad baudos, kuriomis konservatoriai nori ir toliau apkrauti prostitucija besiverčiančius žmones, niekaip nemažina prostitucijos, o tik gilina problemą. Tam, kad sumokėtų baudas, ir „savanorės“, ir „ne savanorės“ prostitutės yra verčiamos ieškoti daugiau klientų.
Be to, dažnai susikaupia skolos už nesumokėtas baudas (skirtų baudų sumokama tik 10 procentų), kas trukdo išeiti iš prostitucijos „verslo“ net jei to norima. Didesnė dalis už prostituciją baustų asmenų baudžiami ne pirmą kartą. Ir kaip gali būti kitaip, jei neturi pinigų ir įgūdžių užsidirbti kitais būdais. Akivaizdu, kad baudai sumokėti bus užsidirbama toliau parsidavinėjant.
Viena priemonių, kurios galėtų mažinti „savanorišką“ prostituciją kaip reiškinį, yra kova su skurdu. Pakankamai apsirūpinę žmonės nėra linkę lytiškai santykiauti su asmenimis, kurie jiems nėra patrauklūs.
Taip pat labai svarbus vaidmuo tenka konservatorių visaip blokuojamam lytiniam švietimui, kuris ne propaguotų absurdiškas idėjas apie susilaikymą iki vestuvių ir kad „seksas skirtas tik sutuoktiniams“, o realiai aiškintų (ypač kaimo vietovėse) apie galimas įsitraukimo į prostituciją pasekmes, prekybos žmonėmis būdus ir tokio „verslo“ alternatyvas. Ir aiškintų ne užsiimdamas prostitucijos patologizacija, į ką pernelyg dažnai nukrypsta reabilitacijos paslaugas prostitutėms teikiančių organizacijų atstovai, bet argumentuojant, kuo alternatyvos prostitucijai saugesnės/geresnės/patrauklesnės.
Prostitucijos patologizacija, kuri yra kita baudimo ir draudimo medalio pusė, pernelyg sureikšmina prostitutės, kaip aukos, vaidmenį ir suteikia pagrindą tokiems, kaip R. Dagys ar K. Masiulis, aiškinti apie tai, kad štai yra „prostitutės aukos“ (jų jiems labai gaila, bet baudų joms skirti negaila) ir visiškai garbės ir orumo neturinčios „prostitutės savanorės“, kurias, pasileidėles, reikia visaip persekioti moralės vardu.
Prostitucijos patologizacija pasireiškia aiškinimais, neva prostitucija verčiasi tik tie asmenys, kurie vaikystėje buvo tvirkinti, kurių žema savivertė, turintys psichologinių problemų, ir šiaip, suprask, visaip kaip traumuoti, arba, liaudiškai tariant, „nesveiki“.
Deja, toks požiūris labai paplitęs tarp tų, kurie manosi, jog pripažįsta prostitutes žmonėmis, ir priešingai nei kokia A. Stancikienė, galvoja, kad jos/jie turi garbę ir orumą. Puiki tokio požiūrio iliustracija – žurnalistės Sandros Vilimaitės straipsnių cikle pateikti kalbintųjų apie prostituciją teiginiai, kokios „traumuotos“ seksualines paslaugas teikiančios moterys. Toks patologizavimas ne tik nemaloniai primena kitus bandymus demonizuoti ir patologizuoti nekonvencines seksualines praktikas (pavyzdžiui, homoseksualumą), bet ir žemina prostitucija besiverčiančių asmenų orumą, skatina jų laikymą „mažiau žmonėmis“, kuriuos reikia mažų mažiausiai gydyti, o ne traktuoti kaip visaverčius piliečius, kurie priima sprendimą pardavinėti savo kūną veikiami skurdo, įgūdžių ir galimybių susirasti kitokį darbą stokos.
Toks psichologizuojantis diskursas yra ne tik, kad nepagrįstas, bet ir naudingas tiems, kurie nori prostitucija besiverčiančius asmenis nužmoginti, o vėliau persekioti moralės vardu.
Akivaizdu, kad be lytino švietimo ir skurdo mažinimo, nei baudos, nei globėjiškas patologizavimas nesprendžia prostitucijos problemų iš esmės. Būtent todėl tiek Europos Parlamentas 2014 m. rezoliucijoje, tiek su prostitutėmis dirbantys asmenys, tiek ekspertai ragina nustoti persekiojus ir baudus žmones, kurie, dėl skurdo ir tinkamo lytinio švietimo nebuvimo, buvo pastūmėti teikti seksualines paslaugas.
Žinoma, šie argumentai neveikia tokių „moralės sergėtojų“, kaip A. Stancikienė, K. Masiulis ar R. Dagys, nes jiems rūpi ne žmogus ir žmogaus problemos, ne žmogaus laisvė rinktis savo gyvenimo kelią ir pagalba suklydus, o jų įsivaizduojamos „moralumo“ sampratos primetimas visai visuomenei.
Tokio „moralumo“ ir „teisybės“ bėda yra ta, kad realybėje nesiūloma jokių sprendimų, o tik konservuojama ir gilinama problema, o jų „teisybė“, tariant istoriko Leono Karsavino žodžiais, „į didžiausią neteisybę išvirsta“.
Dažnai prostitucija besiverčiantys žmonės turi daugiau atjautos ir žmoniškumo, negu kitų žmonių niekinimu ir persekiojimo skatinimu pasižymintys politikai. Žvelgiant iš teisinės pusės visi asmenys yra lygūs savo teisėmis ir orumu, todėl A.Stancikienės orumas, kad ir kokią orią ji save beįsivaizduotų, yra lygus prostitutės orumui, ir analogiškai, prostitutės orumas lygus A.Stancikienės orumui.
Tačiau žvelgiant iš žmoniškumo pusės, prostitutėms jaučiu daugiau pagarbos, negu tokiais pareiškimais, kaip cituotasis straipsnio pradžioje, besisvaidančiai Seimo narei.
Mindaugas Kluonis yra politologas, Tolerantiško jaunimo asociacijos narys
