Taip galima manyti paskaičius eilinę Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos (AOTD) ataskaitą. Kremliui ar Lubiankai dirbantis nėra pastebėtas nei vienas svarbus politikas.
Politinių distrofikų verbavimas
Pirmas variantas, Rusija investuodama į Lietuvos politiką elgiasi absoliučiai kvailai, nepasiekia ir negali pasiekti jokių reikšmingų rezultatų, o tik užsiima lėšų „įsisavinimu“, finansuodama ir popindama parazitus. Tada ten dirba negabūs ir tingūs liurbiai. Kita galimybė – nesinori net susapnuoti – mūsų VSD tyčia vietoje rimtų pavojų kemša į ataskaitas tokį beviltišką šlamštą.
Bent jau tokia išvada peršasi pasiskaičius apie rusų žvalgybų „reikšmingus darbus“ politiniame fronte. Noriu iškart pabrėžti, kad neabejoju niekur nedingusiu Kremliaus interesu skverbtis į visokias tarnybas, verbuoti realią informaciją ar įtaką turinčius asmenis ir pan. Pačios grėsmės išdėstomos teoriškai teisingos, tačiau mūsų specialiųjų tarnybų dėmesio susilaukusių politikų sąrašas – komiškas.
Kai kurie jų minimi ataskaitose ne pirmą kartą, tačiau įtakos ir galimybių prasme yra ne ką stipresni už vieno ciniško anekdoto apie nesveikus vaikus personažus. Ten vienas reikalauja uždaryti orlaidę, kad jo nuo puoduko nenupūstų, o kitas atkerta, kad tegul uždaro trečias, nes yra stipresnis – marškinius dėvi.
Kuo reikia būti, kad sugebėtum dirbti rusiškose struktūrose (FSB, SVR ir t.t.) ir už biudžeto pinigus metai iš metų verbuotum žmones, kurių įtaka ir galimybės, netgi eteris – mizeriški?
Kam reikia verbuoti ar sekti kokį nors buvusį signatarą, laisvalaikį leidžiantį spaudos konferencijose į kurias niekas nevaikšto? Kiek gi kainuoja facebooko lėkštučių, bartašiūnaičių, ragelskių ir pan paslaugos? Kiek naudos yra iš Algirdo Paleckio? Bene įtakingiausias, pagal faktą, ataskaitoje minimas politikas yra į Seimą iš netyčių prasmukęs Audrius Nakas. Kaip Kremliui ir Lubiankai – skystoka, sakyčiau.
Anksčiau VSD taikydavosi bent jau į kokį Viktorą Uspaskichą, kuriam galiausiai tesugebėjo priskirti kišenpinigių (jo supratimu) dydžio baudą už buhalteriją. Maža to, tai tai darę pareigūnai buvo „patriotinių jėgų“, koks sutapime, išgrūsti vairuoti taksi ar ieškotis kito darbo, o likusieji matyt ėmėsi to, kas jiems įkandama: seksperčių, facebooko ir blogosferos sociopatų bei niekaip negalinčių vėl tapti madingais signatarų. Nei vienos svarbios politinės jėgos veikėjai nekliudomi – dar, maža ką, ateis į valdžią ir primins. Net Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovas Valdemaras Tomaševskis ataskaitoje nėra pagerbtas, apsiribojant pora mažiau žinomų partijos personų.
Neveltui KGB dokumentus atidžiai skaitę Liustracijos komisijos (tiesa, komisija buvo, o liustracijos ne) nariai ir sovietų žvalgai perbėgę į Vakarus ne kartą patvirtino, kad visko ten buvo tose sovietų žvalgybose – tinginystės, bukumo, prirašinėjimo ir šarlatanizmo taip pat į valias. Matyt, jei manysime, kad VSD rėmėsi realia Rusijos specų veiklos analize, ir dabar šito netrūksta. Bet kam tai įdomu? Kas negali pats perskaityti ir suprasti, kad acto garintojai yra kuoktelėję? Jei rusai nori į juos investuoti, tai reikia visokeriopai skatinti ir džiaugtis Kemliaus piniginės plonejimu.
Švietimo aspektas
Šiandien perskaičiau versiją, kad taip VSD šviečia visuomenę ir moko atskirti pelus nuo grūdų. Galbūt, bet tai ir vėl nevykęs kelias. Oficialios VSD ataskaitos vargu ar gali būti skirtos tam, kam turi būti skiriami lankstinukai, komiksai, feljetonai, interneto memai ir karikatūros.
Galima investuoti ir į tai, netgi pasitelkiant pensininkus ar „pabėgėlius“ iš tos paties VSD, sukuriant tam kokius nors atseit institutus, proto centrus ir nevyriausybines organizacijas. Tik tam reikia turėti proto, fantazijos bei noro kiek daugiau, nei išgalint per metus sukurpti vieną skystą rašinėlį su besikartojančiais paveikslėliais ir senais anekdotais.
Lėkštučių ir paleckių elektoratui, jei toks išvis egzistuoja, VSD ataskaitos proto apšviesti negali iš principo. Tai tas pats, kas kalbėtis apie alkoholizmo žalą ne anoniminių alkoholikų klube, o siaurame šventų abstinentų ratelyje. Jame galima pasitarti, kaip platinti blaivybę, bet neišeis nieko suagituoti. O įsiveržus ir rėkiant apie blaivybę pigiame alubaryje – tik į nosį gausi.
Kas iš ko mokosi?
Kalbant apie mokymąsi ir mokymą, įdomu kitkas. O būtent – kas kartais nuo ko nusirašinėja? Šiomis dienomis Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas išsakė perspėjimą, kuris mano sujautrintai ausiai (ačiū VSD galbūt) kai ką labai priminė. Buvo pasakyta, kad artimiausiu metu reikia laukti naujų neigiamos informacijos apie jo viršininką „įmetimų“ („vbros“, – rus.) iš Vakarų. Taip esą užsienio specialiosios tarnybos mėgins pakirsti Rusijs vado autoritetą, destabilizuoti valstybę bei pakeisti režimą.
Niekas nepamenate, kur ir iš ko mes girdėjome panašius perspėjimus? Skirtumas tik toks, kad Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė net atstovę spaudai apėjo: pati prasiraudojo apie ruošiamas prieš ją priešų informacines provokacijas. Remdamasi to paties VSD slapta pažyma, kurią kažkas nutekino ir, kaip teigė pati šalies vadovė, buvo vertas už tai apdovanojimo, katrą ji pati ir įteikė. O ką tik ir mūsų VSD vadovas radijuje jau irgi spėjo pasakyti, kad „šalies vadovų kritika irgi informacinio karo dalis“.
Tai kas iš ko mokosi? Kadangi Rusijos žvalgai, kaip seka iš VSD ataskaitų, geba verbuoti tik politinio lauko nevykėlius ir rėksnius, manytina, kad stilių bei priemones D.Peskovas nusižiūrėjo nuo mūsų pačių? Visgi, įtariu, kad yra atvirkščiai – mūsų valdžios požiūris į demokratiją vis labiau panašėja į putiniškąjį. Ir tebus mano šis pareiškimas įtrauktas į kitų metų rašinėlį, kaip įrodymas, jog „priešai šiapus vartų“.
Baimės varymas
Nesugebėjimas šalinti ir net atpažinti realių grėsmių, o gal bijojimas apie jas kalbėti, kartu nuolat kuriant aktyvias fobijas ir skatinant paranoją, gali turėti labai nelemtų padarinių. Pirmiausia, visuomenėje skatinamas nerimas ir neurozė, kuriama nuolat apgultos tvirtovės atmosfera (visai, kaip Rusijoje).
Lyg žiūrėtum kokį fantastinį siaubo filmą, kur po pasaulio pabaigos už išlikusių gyvųjų tvirtovės sienų vaikšto alkani, pasiutę zombiai ir tik šventas bei visų besąlygiškai mylimas gyvenvietės vadas, kurio autoritetu abejoti gali tik zombių šnipai, yra saugumo garantas. Naktį reikia nejungti šviesų, kad neatkreiptum zombių dėmesio, laikytis komendanto valandos, būti pasiruošus stoti į kovą arba slėptis bet kurią akimirką.
Realių ir tikrai pavojingų priešų, jei jie yra (o jų gali būti), įslaptinimas ir noras įdiegti visuomenei, kad kiekvienas socialiniame tinkle Ameriką ar Lietuvą valdžią iškeikęs žmogelis jau kelia grėsmę nacionaliniam saugumui – iš tos pačios operos. Visi turi prikąsti liežuvį prieš valdžią, nes kitaip kažkas pasinaudos.
O kodėl nesakyti, kad pasinaudos valdžios daromomis kvailystėmis arba niekšybėmis ir jos pačios pasisakymais? Užuot kapstęsi po paraštes VSD asai galėtų paaiškinti, jei patys supranta, kad pavyzdžiui premjero Algirdo Butkevičiaus pasisakymas apie streikavusius mokytojus, kaip Rusijos agentus yra didesnė problema, nei Z.Vaišvilos spaudos konferencijos? Tokie išpuoliai tikrai griauna valstybės autoritetą, kuria informacinį netikrumą, nuodija atmosferą ir priešų propagandos gali būti panaudoti daug efektyviau, negu tokių nesąmonių kritika.
Kas, pavyzdžiui, teigiama ataskaitoje apie žiniasklaidos keliamus pavojus? Štai kad ir: „Energetikos srityje akcentuotos pasiteisinusios prognozės dėl suskystintų gamtinių dujų laivo – terminalo nuostolingumo.“
Niekaip ataskaitoje neradau parašyta, kad terminalas iš tiesų yra pelningas, tačiau problema, pasirodo yra ne tikroji situacija, o kad kažkas išvis drįsta kelti tokį klausimą.
Kaip grėsmė ir autoriteto griovimas nurodomos ir pagrįstos abejonės, kad Lietuva gali ir nesusitvarkyti su užduotimi integruoti didelį kiekį migrantų. Pamanykite – visa Europos spauda jau atvirai „drožia“ savo „sėkmingus integratorius“, o štai mūsų abejonės kelia nerimą ne dėl to ar bus susidorota, o dėl to, kad drįstama abejoti... .
Galiausiai dalis įvardintų priešų demaskavimai baigiasi pripažinimu, kad jokios realios grėsmės iš jų nekyla. „B 3 grupė beveik jokios įtakos Lietuvos visuomenei neturi, tačiau jos veikla naudojasi Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida, formuodama nuomonę, kad Lietuvoje veikia gausi „nesisteminė opozicija“, kuri nesutinka su Lietuvos pasirinkta vakarietiška orientacija ir vykdoma užsienio politika.“
Paaiškinu, nes dauguma turbūt nė nežino, kad ta „B-3“ grupė – ta pati signataro Zigmo Vaišvilos organizacija, kurią jis taip ilgai su Rusijos pagalba, kaip įtaria VSD, kūrė. Pasirodo tik tam, kad mūsų žvalgai turėtų ką parašyti į ataskaitą ir ką įvardinti. Žodžiu, nesinorint marginalizuoti viso tarnybų rašinio, kuris vietomis įdomus ir informatyvus, galima pasakyti viena – norite kritikuoti valdžią – gaukite VSD išankstinę pažymą, kad tai nesukels grėsmių.
Juokas juokais, bet aš neįsivaizduoju, ką tokiu mastymo primityvumu pasižymintys saugumo užtikrinimo pitbuliai sugalvotų, jei koks nors psichas susisprogdintų pilname žmonių paplūdimyje, prasinešęs bombikę po trumpikėmis?
Turbūt būtų rekomenduota įpareigoti visus tapti nudistais ir šias pramogų vietas nusagstyti vaizdo kameromis. Saugumo vardan ir Tėvynės labui.
