Tačiau kokie čia juokai, jeigu jau pati L.Graužinienė patikino, kad ta kandidatūra yra visiškai tinkama, kaip galima suprasti iš Seimo pirmininkės paporinimų, geresnės net nereikėtų ieškoti, nerasite.
Iš tiesų, jeigu kur nors neskaniai pakvimpa, pirmoji čia prisistato L.Graužinienė. Turi uoslę ši politikė tokiems dalykams, nieko nepasakysi. Kita vertus, kaip atrodo šių eilučių autoriui, net ir juokauti taip neskoningai geroje kompanijoje netinka, ypač žinant, kad ne vieną kartą esame prisijuokavę, sudaigindami ir prigaivindami tikroviškiausioje tikrovėje siurrealistinius scenarijus su juodojo humoro inkrustacijomis.
Ar sakote, kad R.Paksui nelabai yra iš ko rinktis, neva geri kandidatai į tokią svarbią poziciją dykai nesimėto ant kelio?
Tačiau jeigu nėra geriausio varianto, o reikia rinktis iš blogo ir dar blogesnio, siūlyčiau Henriką Daktarą kaip mažesniojo blogio transmisijos Vidaus reikalų ministro poste galimybės atvejį tokioje neįmanomoje pasirinkimo situacijoje.
Drauge Garliavos entuziastus noriu nuraminti, atkreipdamas dėmesį, kad garsusis Kaulo nusikaltėlių šulas, kaip atrodo net žiūrint iš tolo, yra ryškiai violetinės spalvos personažas, ne mažiau violetinis nei P.Gylys, jeigu ne daugiau.
Galimas daiktas, būtent H.Daktarui priklauso titulas „ violetinis NR. 1“, panašiai kaip andai „savanoriu Nr.1“ buvo tituluojamas V.Landsbergis.
Tačiau, regis, tiesa yra ir tai (pripažįstu), kad niekas kitas taip ištikimai netarnavo violetinių princesei N.Venckienei kaip P.Gylys, dėl ko jį galima vadinti tikru autoritetu ypatinga to žodžio reikšme, išpopuliarėjusioje paralelinio pasaulio aprašymuose.
P.Gylys mėgsta esant progai, o taip pat be progos prisiminti, kad yra ragavęs ministro duonos, jam yra tekę pabūti Užsienio reikalų ministru LDDP vyriausybėje, kaip sako mūsų herojus, dar ne taip seniai buvo ketvirtu asmeniu valstybėje.
Tačiau jeigu klausiate mano nuomonės, pasakysiu tiesiai: ačiū Dieve, kad ilgai neužsibuvo. Tikriausiai prisimenate Estijos ministro repliką apie Lietuvos ministrą su lapine kepure.
Kita vertus, išties ne kažkokio kaimyninės šalies ministro pretenzijos dėl aprangos kodo mums šiandien yra svarbiausias dalykas. Taigi leiskite priminti dar kitą lietuviškos tautosakos pasažą mįslės pavidalu, kai buvo klausiamą – kodėl Rusijos diplomatai į susitikimus su P.Gyliu atvykdavo užsidėję šarvuotas kelnes.
Atsakymas toks: kad P.Gylys neįlįstų rusams į tam tikrą vietą pernelyg giliai. Tikrai ne pats principingiausias Lietuvos istorijoje buvo ministras, tikrai ne...
Pirmas kartas buvo komedija, antras – jau būtų tragedija.
