Tačiau dar labiau klystate, jeigu – neduokdie – iš inercijos vis dar manote, kad anos savaitės penktadienis krikščioniškame pasaulyje buvo svarbus kaip Didžiojo Penktadienio, Jėzaus kančios ir mirties, dar kitaip tariant, Kryžiaus diena. Ogi nieko panašaus, anos savaitės penktadienį viename interneto portale R.Vanagaitė iškilmingai pranešė, kad ši diena yra ypatinga dėl to, kad sukako 60 dienų nuo „Mūsiškių“ pasirodymo knygynų lentynose.
Štai kokia dabar yra siūloma laiko skalės traktuotė, tradicinę laiko perskyrą į prieš Kristaus gimimą (pr. Kr.) ir po Kristaus gimimo (po Kr.) pakeičiant laiko dvisklaidos į iki ir po „Mūsiškių“ koncepcija. Iki „Mūsiškių“ – tai mūsiškių gyvenimas visiškoje nežinioje, apgailėtinas klaidžiojimas tamsoje, žeminanti ignorabus et ignorabimus būsena, po „Mūsiškių“ – tautiečių dvasios išlaisvinimas iš nežinojimo, kai staiga nukrenta akidangčiai ir pasimato tiesa visu gražumu, nepridengtu pavidalu, – įspūdis toks tarsi būtum išvydęs šimtametę striptizo šokėją.
Kas be ko, iš šios knygos sužinome, kad ne šlovingieji istorinės Lietuvos kunigaikščiai ir ne dar labiau šlovingi vėlesnių laikų knygnešiai, ne nepriklausomybės kovų dalyviai, o bukas kaimietis su polinkiu į sadizmą, atradęs tikrąjį savo pašaukimą žydų žudynėse, kraupiame nežmoniškumo suvešėjime, yra raktinė lietuvių tautos figūra, mūsų istorinio likimo manifestacija.
Tiesa, minėtame straipsnyje „Mūsiškių“ autorė pažada, kad jau kitą kartą, kai būsime apsivalę, ji mus pradžiugins giliai pozityvaus turinio studija, tačiau man nevalingai išsprūsta žodžiai – geriau nereikia! Pagaugai nueina per kūną nuo tokių pažadų, ar ne?
Jeigu pati autorė sako, kad yra pretekstas pakalbėti apie leidinį (sukako 60 dienų nuo „Mūsiškių“ šviesos patekėjimo iš dangaus į žemę), kaipgi neatsišaukti į autorės raginimą pratęsti diskusiją, ieškant kažkokio apibendrinančiojo žodelyčio jubiliejaus proga.
Tikriausiai nepasakysiu nieko naujo konstatuodamas faktą, kad prekė „lietuviai yra sadistų žydšaudžių tauta“ yra aukštos kainos produktas dėl kartas nuo karto išdidėjančios šio produkto paklausos tarptautinėje rinkoje arba, kaip sako ekonomistai, nelygstamos vartojamosios vertės.
Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kad inscenizacijų knygą, kurioje smaginamasi tikrų ar išgalvotų žudynių detalėmis, kartu piešiamas iškrypėliškas lietuvio charakteris, būtų parašęs ne lietuvių tautybės asmuo – tokio tipo leidinio pasirodymą neabejotinai traktuotume kaip kažką panašaus į mūsų populiacijos nešvankų užpuolimą, ta proga prisimintumėme savo nuoskaudas santykyje su hipotetinio autoriaus tautybe ir pan. Kitas dalykas kai prabyla vienas iš „mūsiškių“.
Neabejoju, kad dauguma rašančių ir kažką parašančių Lietuvoje žmonių supranta, kad pats pigiausias, turintis idealaus tipo požymių būdas pelnyti tarptautinę reputaciją, – kai atsidaro anksčiau užrakintos durys, – būtų apsisprendimas netikėtai užsivedus pradėti demaskuoti lietuvius kaip žydšaudžių tautą, – tačiau mūsų populiacijos garbei reikia pastebėti, kad retas renkasi tokį savitą kelią išgarsėti net ir tokiu atveju, kai kitokių būdų peržengti pasmerktumą būti vidutinybe repertuare tarsi ir nėra.
Kita vertus, jeigu žiūrėsi į mūsų autorės nueitą kelią, nesunku bus pastebėti, kad rinkdamasi tarp skirtingų galimybių, bet niekur nelepinama didelės sėkmės, nei tai politikė, nei tai rašytoja, savo ruožtu nei tai visuomenininkė, nei režisierė, žinomo aktoriaus žmona, bet gal jau ir visai ne žmona, savo prigimtinę vietą kosmoso hierarchijoje R.Vanagaitė atrado užsivilkdama tiesos sakytojos mantiją su visais iš to išplaukiančiais privalumais ir nepatogumais.
Dabar tūlas nemūsiškis turi progą pastebėti, kad tarp tų niekšų litovcų atsirado bent vienas doras tiesos bylotojas, drauge nepaliekant nė mažiausios galimybės niekam suabejoti dėl to, kas tas vienintelis neprilygstamasis yra. O vis dėlto, jeigu daug naujų galimybių suteikiančią tiesos sakytojos reputaciją R.Vanagaitė pelnė visų mūsų, t. y. mūsiškių neteisėto pažeminimo sąskaitą, regis, aš, o galbūt ir Tu, skaitytojau, turime teisę kaip visumos „mūsiškiai“ neatskiriamos dalys kreiptis į kažkokias instancijas dėl moralinės kompensacijos kiekvienam iš mūsų individualiai?
Mano pretenzijos: milijardas eurų.
