Aišku viena, man nepatinka, kad girtavimas lyginamas su kažkokia nešvankybe, o blaivybė – su dorybe. Tik neapsiderkite, ponai doruoliai ir sveikuoliai.
Pritariu, reikia griežtinti alkoholio pardavimo sąlygas, bet kapokite pimpalus sumautiems politikams ir lobistams, kurie neleidžia sutvarkyti tokių paprastų dalykų.
Na, nepardavinėkite alkoholio paaugliams, uždrauskite gaminti klaikų alaus vardo nevertą bizalą bambaliuose, eikite į mokyklas ir švieskite jaunimą, bet nežeminkite žmonių, kuriems paprasčiausiai patinka girtauti.
Viena kovoti už tautos blaivybę, visai kas kita išgerti mėgstantį žmogų versti atmata ir galviju. Juolab kad tokios gelbėjimo akcijos visuomet susijusios su rinkimais – reikia kaip nors pademonstruoti, kad kažką labai veikiame. Primena bezdalų biliardą.
Kažkada mačiau K.Kaupinio reportažą iš amerikiečių lėktuvnešio: esą prezidento H.S.Trumano laikais į krantą išlipę jūrininkai girtaudavo, mušdavosi baruose ir šlaistydavosi po viešnamius, dabar viskas pasikeitė. Švietimas, sako rimtas, į spintą panašus vyras, tik švietimas viską pakeitė.
Atsimenu, jau mano studijų laikais buvo kalbama apie švietimo reformos buksavimą – 30 metų, velniai griebtų, 30 metų niekaip nesugebame reformuoti švietimo. Į kasdienį gyvenimą grįžo tuberkuliozė, utėlės, „bomžai“ tuoj įkurs savo respubliką ir pareikalaus atsiskirti.
Ir ką gi, ar dėl visko kaltas alkoholis? Kad jūs supūtumėt. Juk net ir tas paliegęs vargšas idiotas, kuris įmetė vaikus į šulinį, iš tikrųjų nėra beširdis monstras. Jis tik šaukėsi pagalbos. Nes iki šiol jo niekas negirdėjo. Gyvena purve, skurde, tamsoje, jokių perspektyvų, jokios šviesos, tik televizorius ir mintys, kaip išgyventi, kaip prastumti dar vieną dieną.
Kai žmogus neturi vilties užsidirbti daugiau, stengiasi sukrapštyti tik alkoholiui, ir ratas užsidaro. Kai žlunga padoraus gyvenimo viltis, palūžta net patys doriausi. Gyvenimas niekada nėra toks, kokį norėtų sumodeliuoti nuo rinkimų iki rinkimų gyvenantys politiniai sadomazochistai. Gyvenimas kartais būna visiškai šūdinas. Ir atimti vienintelį dalyką iš žmogaus, vieninteli anestetiką, kuris nors trumpam atbukina šios tikrovės skausmą – nehumaniška.
Mes, mirtingieji, nuolat susiduriame su sunkumais ir išbandymais, šiame pamišusiame, teroristų, iškrypėlių, maniakų ar šiaip bepročių pilname pasaulyje kažkaip reikia išlikti vyrais, moterimis, kažkaip auginti vaikus, kažkaip užsidirbti, neprarasti darbo, dantų, vilties, galiausiai dar kažkaip turime išlikti tiesiog žmonėmis. O ateina koks nors pimpalas ir snukį perkreipęs aiškina, kad triskart per metus išgėręs jau esi alkoholikas. Taip, esu, pasikarkite.
Geriantis žmogus baisokas. Ir nutukęs žmogus baisus, sergantis žmogus baisus, o koks baisus godus žmogus! Per sumautą godumą naikinama planeta – tik dėl beprotiško žmogaus troškimo turėti daugiau ir dar daugiau greitai nebeturėsime kur gyventi.
Žmogus kerta šaką, ant kurios sėdi. Ne kiekvienas gali į tai žiūrėti blaivus.
Viena vertus, mūsų gyvenimas sumautai beprasmis, ir tai faktas. Kita vertus, turime dovaną kurti, taigi susikuriame prasmę, daug įvairių kvailai didingų žaidimų, kuriuos vadiname šeima, karjera, ritualais, rekordais, bet alkoholis lygiai toks pat ritualas, toks pat žaidimas. Skausmingas? Žiauriai. O kas sakė, kad gyvenimas – šventė?
Jeigu norite, kad žmogus mažiau gertų, – sugalvokite, kuo atitraukti jo dėmesį nuo alkoholio. Nupirkite jam kamuolį, priimkite į komandą, padovanokite smuiką, pakvieskite į kvartetą ar simfoninį orkestrą, pagaliau pakalbėkite su juo, išklausykite.
Kad ir ką sumanytumėte, draudimai padės mažiausiai. Ir jau tikrai nedrįskite žeminti žmonių, kuriems paprasčiausiai patinka girtauti. Galbūt jie ir ne geresni už jus, bet nė velnio ne blogesni.
