Galutinė tos „aš tau, tu man“ ir „ginsiu susimovusį iki galo“ rezultatas, – visas Druskininkų socialdemokratų skyrius, 120 žmonių, paliko partiją. Socialdemokratai? Ne. Jie niekada tokiais nebuvo.
Beprecedentis Druskininkų skyriaus demaršas atvėrė nuo vertybinio dualizmo atsivėrusias žaizdas. 25 metus jos kankina visas be išimties Lietuvos partijas.
Modelis – primityvus. Pirma to modelio pozicija: „Darom, ką reikia Lietuvai. Antraip neteksime pragyvenimo šaltinio ir privilegijų.“. Antra pozicija: „Darom, ką reikia sau bet kokia kaina“. Šiame modelyje ideologijos naudojamos kaip butaforija.
Reikia pavyzdžių? Štai TS-LKD nieko bendro su klasikiniu konservatyvizmu neturi. Niekada neturėjo. Todėl atvėrė kelią kadaise komunistais buvusiems, o dabar davatkomis tapusiems veikėjams.
Ačiū Dievui, dar ne lenkiškoms davatkoms, bet tikrai panašu. Socialdemokratai? Pastarųjų metų skandalai gožia pasiekimus kuriant socialiai atsakingą rinką, socialinio teisingumo idėjos įgyvendinimą. Taip apsunkinamos švietimo, sveikatos priežiūros, darbo rinkos reformos. Akis bado elementaraus padorumo trūkumas svarstant politine karikatūra tapusio P.Gylio kandidatūrą į VRM postą.
Nieko bendro su politine ideologija niekada neturėjusių žmonių skyrimas į aukščiausius partijų valdymo postus nori nenori verčia abejoti partijomis. Druskininkų rezultatą lėmė visose politinėse partijose vyraujantis prisitaikėliškumas, pasiskirstymo pagal tikras klasikines politines pasaulėžiūras nebuvimas.
Todėl ant netobulo Lietuvos demokratijos kūno atsirado parazituojantys dariniai kaip antai „Tvarka ir teisingumas“, „Darbo partija“, „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“, kažkelintas kiekis „liberalų“.
Pasakysiu dar aiškiau: Druskininkų „socialdemokratų“ antausis skirtas ne tik šiai partijai, bet visai Lietuvos partinei sistemai. Šiandien pasiektas galas, dugnas. Bijau pasakyti, kad nebėra jau kur ir kristi.
Jeigu to ydingo modelio kardinaliai nebus atsisakyta, atsivers nepotizmo praraja. Tokiu atveju neteks laukti 2050 metų, kai Lietuvos gyventojų, anot ekspertų, sumažės vos ne šešiais šimtais tūkstančių. Netenkant 40 tūkstančių emigruojančių žmonių per metus, pridėjus savižudybes, mirtis nuo alkoholizmo, tai tą skaičių pradanginsime per artimiausius dešimt metų.
Lietuvos valstybės saugumui, jos nepriklausomybei ir demokratinei santvarkai didžiausią grėsmę kelia ne vien nepartinės partijos, bet ir vertybinėmis apsimetusios partijos. Taip, jos turi visą klasikinėms partijoms būdingą atributiką: partijos simbolius, vėliavas, teisingus šūkius, partines struktūras.
Jos tikrai atliko ir atlieka svarbiausius Lietuvos valstybingumo atkūrimo, išsilaisvinimo nuo Rusijos čiuptuvų darbus. Mes atsidūrėme Vakarų pasaulio svarbiausiose struktūrose. Bet jeigu nieko nebus daroma siekiant atkurti pasitikėjimą partine sistema, turėsime rimtą problemą. Tiesą sakant, jau turime.
Išbristi iš šios politinės krizės galima tik suvokus, kad žmogui reikia trijų poreikių patenkinimo: lėšų pragyvenimui, saugumo sau ir savo aplinkai, teisingumo. Pašalinkite nors vieną jų ir visuomenę ištiks krizė. Laikas atsisakyti „duosiu tau, duok man, ginsiu iki galo“ mąstymo modelio.
Laikai keičiasi. Lietuviai bėga į Vakarus, į Skandinaviją, o ne vakariečiai pas mus. Net pabėgėliai siekia išvengti Lietuvos kaip velnias kryžiaus. Akivaizdu, jog švogerinių, asmeninių interesų patenkinimui sukurptų partijų modelis nebeveikia.
Yra su kuo palyginti ir žmonės lygina ne Lietuvos partijų naudai. Sprendžiant šią politinę – psichologinę krizę partijų vadovų tarpe, būtina pasitelkti trūkstamą grandį: bekompromisinę pagarbą politinei etikai.
Socialdemokratai, paspaudę Druskininkų merą, lyg ir pabandė. Rezultatas – antausis. Tokių antausių bus ne vienas. Taip tęsis tol, kol klasikinių partijų vadovybės, partijų nariai galiausiai atkovos įkaitais prisitaikėlių, politinių broilerių rankose atsidūrusias ideologijas.
Tam reikia drąsos, tam reikia įžvalgumo, kantrybės ir – politinės atsakomybės sau, savo nariams ir visuomenei.
