Kadangi, skirtingai nuo lengvaatlečių ar dviratininkų, politikai iškart nepuolė į trasą, neskubėdami pasižiūrėkime, kas čia rungsis ir už ką nešti pinigus lažybų kontoroms.
Iš geriausios pozicijos tarsi turėjo startuoti socialdemokratai. Tačiau užliūliuoti glostančių reitingų jie patikėjo pavojingiausiu bet kokiam sportininkui prietaru – ėmė įsivaizduoti, kad talento nepragersi.
Tiesmukai suprantant, pragerti gal ir neišeis, bet, pasirodo, jį galima išlaistyti kartu su Druskininkų „Aqua“ ir kitokiais tenykščiais vandens telkiniais bei mūriukais.
Partija atrodo pavargusi, o premjeras, regis, vėl grįžo prie savo pamėgtos rungties – nuomonių keitimo su kliūtimis, kurioje garantuotai Lietuvai laimėtų medalį žaidynėse, jei tokios vyktų.
Žodžiu, nuo trečiojo Žečpospolitos padalijimo laikų neatsinaujinusi partija tėra tvirta varžybų vidutiniokė.
Konservatoriai, kurie itin mėgo valdžios keitimosi pagal švytuoklę žanrą, šįsyk spokso ir negali patikėti savo akimis: lyg ir sukasi toji švytuoklė, bet artyn jų nejuda. Ir nežinia, ką dėl to kaltinti.
Rodos, partija ir atsinaujino, ir net naują šūkį pasigamino, kur žodis „naujas“ skamba tiek kartų, kiek įmanoma į vieną sakinį sukišti nenusižengus gero tono taisyklėms, ir veidai klipuose beveik vien nauji, bet reitingai to kažkodėl neatspindi. O čia dar ir tas triukšmas iš po kilimo.
Pradeda atrodyti, kad šioje partijoje viską užgožia ginčas tarp moderniųjų konservatorių, kurie norėtų bent kartą per dieną žiūrėti į priekį, o ne rūpintojėlius ir šulinio svirtis glostyti, ir senosios gvardijos, kuri į priekį žvelgtų tik su sąlyga, jei ten būtų taip, kaip vakar.
Liberalai, kažkokio gamtos nesusipratimo užmesti į antrąją reitingų vietą, žiūri į tuos reitingus ir žegnotųsi, jeigu ne kitoks partijos pobūdis. O kadangi nelabai moka ir nori žegnotis, iš paskutiniųjų bando neparodyti džiugesio ir apdairiai nedaro jokių smarkių judesių.
Atsidūrę tokioje situacijoje, kai kiekvienas konkurentas šaudo sau į galūnes, jie galėtų visą tą rinkimų kampaniją nelabai ką ir veikti.
Tiesiog nutikus kiekvienam eiliniam skandalui prikišamai pabaksnoti pirštu į skaudamą kolegų vietą, tą pirštą pasukalioti, o ištraukę dar pabarstyti aitriųjų paprikų milteliais ir pasakyti: „Matot, kaip jie daro? Tai ne mes.“
Darbo partija pradeda priminti katę iš patarlės, kuri, anot liaudies zoologų, turi devynias gyvybes.
V.Uspaskichas baisesnis už vilkolakį su vampyru kartu paėmus, nes jei vieną gali sidabrine kulka nukepti, o kitą lyg ir česnaku, lyg mediniu kuolu į krūtinės ląstą, šis darinys reanimuojasi dažniau nei A.Pugačiovos atsisveikinimo koncertai.
Naujasis (nors jau greitai atsibos taip jį vadinti) partijos lyderis V.Mazuronis sėkmingai užėmė dvi nišas – gąsdinti Lietuvą pabėgėliais, kurių niekas taip ir nėra padoriai akyse matęs, ir R.Paksu, kurį irgi seniai kas regėjo.
Pabėgėlių baubas turėtų suveikti, nes nieko nėra baisiau kaip tai, ko dar nesi matęs.
Kuriam bėgikui atiteks palei trasos šaligatvį protestuojančiųjų balsai? Gal N.Puteikiui? Tik kad ta Neapmokestinamojo pajamų didinimo partija neregistruojama.
„Tvarka ir teisingumas“ jeigu ir gali dar kokį vieną kitą protesto tenoriuką susikrapštyti, tai nebent kur nors Žemaitijoje, kur dažnas iš principo yra nepatenkintas, kad vienintelis žemaitis prezidentas buvo taip be ceremonijų „išfutbolintas“ iš aukščiausio kada nors žemaičio pasiekto posto.
Ir, žinoma, dar gaus kelis protesto baritonus iš Pagėgių.
Todėl teks tuos protesto balsus rankioti valstiečiams su žaliaisiais.
Gal ir gerai. Gal nubyrėję ant bendrų R.Karbauskio ir S.Skvernelio vertybių ir diagnostikų tie balsai pagaliau užkims, nurims ir neoš taip jausmingai kiekvieną kartą, kai tik paskelbiamas naujų lenktynių į naują Seimą startas.
