„Sovietų Sąjunga nuo pat nepriklausomybės atgavimo buvo paskelbusi ekonominę blokadą. Lietuva neturėjo jokio tarptautinio pripažinimo, jokios tarptautinės paramos“.
Pirmasis ekonomikos ministras pasakojo, jog kainų pakėlimas 1991 metų pradžioje buvo natūralus veiksmas, nes kainas jau buvo pakėlusios Latvijos ir Estijos Vyriausybės.
„Tai buvo susiję su subsidijomis maisto produktams. Sovietų laikais dalis gamybos sąnaudų buvo padengiama iš biudžeto, bet pagal naują Lietuvos biudžetą tokių lėšų numatyta nebuvo. Todėl maisto kainas reikėjo prilyginti rinkos kainoms“, – aiškino buvęs ekonomikos ministras.
V.Navickas teigė, jog tokie veiksmai visuomenei buvo aiškinami per televiziją. „Buvome numatę išmokas gyventojams, kurios galėtų kompensuoti kainų pakėlimo pasekmes“, – pasakojo liudytojas.
V.Navickas prisiminė, jog Sovietų Sąjunga įvairiais būdais bandė pakenkti Lietuvos nepriklausomybės siekiui. 1990 metų vasaros pabaigoje Sovietų Sąjungos atstovai pradėjo užiminėti pastatus, trukdė dirbti valstybės įstaigoms.
Karštųjų įvykių metu V.Navickas Maskvoje lankėsi tik kartą – kartu su Egidijumi Bičkausku jam teko Michailui Gorbačiovui perduoti dokumentus, nes iš Lietuvos siunčiama informacija buvo blokuojama ir nepatekdavo tiesiai Sovietų Sąjungos vadovams.
Teismas pagarsino jau mirusio tuomečio Ryšių ministro Kosto Birulio parodymus.
Apklaustas 1994 metais, jis prisiminė, kad 1991 metų sausio 8-ąją iš Maskvos grįžusi Kazimira Prunskienė sukėlė aistras: „Man susidarė įspūdis, kad ji sudėtingu laikotarpiu nenori vadovauti Vyriausybei“.
K.Birulio žiniomis, premjeru tapęs A.Šimėnas buvo susiruošęs vykti į Maskvą ir susitikti su Sovietų Sąjungos vadovais, bet toks susitikimas neįvyko.
Sausio 13-osios naktį, išgirdęs, kad Vilniaus gatvėmis važiuoja karinė technika, K.Birulis savo automobiliu nuvyko į Vyriausybės rūmus. Juos saugojo kelios dešimtys policininkų, šalia buvo sudėtos smėlio maišų barikados.
Susirinkusiems ministrams Romualdas Ozolas parodė atsarginius išėjimus iš Vyriausybės pastato, jei jis būtų užimtas ir reikėtų trauktis.
Sausio 13-osios popietę Vyriausybėje pasirodė A.Šimėnas. Jis atrodė smarkiai susijaudinęs ir pasakė, kad jo dingimas – valstybės paslaptis. A.Šimėnas paaiškino, kad prie Turniškių apsaugos posto jo tarnybinį automobilį sustabdė kita mašina ir jį su šeima nuvežė į Druskininkus pas vietos kunigą.
Apie jo grįžimą į premjero postą ministrai net nebediskutavo. „Ministrai be žodžių sutiko, kad juo būtų paskirtas Gediminas Vagnorius“, – yra kalbėjęs K.Birulis.
Sausio 13-osios naktį teisme prisiminė ir buvęs socialinės apsaugos ministras Algis Dobrovolskas.
Naktį išgirdęs, kad Kalvarijų gatve važiuoja tankai, A.Dobrovolskas naktį nuvyko į Vyriausybę.
Jis girdėjo, kaip vVicepremjeras Algirdas Brazauskas tą naktį skambino M.Gorbačiovui ir norėjo pasikalbėti apie karinius veiksmus, bet jis atsakė nieko nežinantis.
Advokatams pasiteiravus, ar A.Brazauskas M.Gorbačiovui skambino kaip Lietuvos komunistų partijos atstovas, ar kaip vicepremjeras, A.Dobravolskis atsakė: „skambino kaip A.Brazauskas, jie buvo pažįstami“.
