Visas demokratinis pasaulis rašo apie pedofilijos bylas ar šiurpius smurto šeimose atvejus, o Lietuvoje šių dviejų ponių ir jų sekėjų parlamente pastangomis apie tai skelbti būtų uždrausta. Pavyzdžiui, negalėtume net brūkštelti, kokios bausmės sulaukė buvęs Viešvilės vaikų globos namų direktorius Algimantas Liaudaitis šios įstaigos auklėtinių tvirkinimo byloje arba liūdnai pagarsėjęs vaikų prievartautojas ir tvirkintojas iš Kauno Ervydas Čekanavičius.
Niekas negalėtų rašyti apie vaikus į šulinį įmetusių tėvų, tokių kaip Aurelijus Beras iš Kėdainių rajono, teismus. Negalėtumėme minėti buvusio Kauno policininko Romualdo Gasiulio, kuris išžagino abiturientę, užmezgęs su ja pažintį viešos šventės metu, ir buvo už tai nuteistas.
Mums, žurnalistams būtų uždrausta ne tik jį įvardinti, bet ir iš viso rašyti apie šią istoriją. Šiukštu nebūtų galima viešinti nepilnamečių patyčių ir pažeminimo istorijų, kurios pasiektų teismus.
Tylėtume kaip žuvys, šiuo metu vykstant teismo procesams dėl dviejų Kauno verslininkų, audito firmų savininkų, įtariamų mažamečio tvirkinimu arba dėl pakaunės gyventojo, kuris sykį jau kalėjo dėl savo dukterėčios išžaginimo, o dabar yra teisiamas už dukters išprievartavimą. Visuomenė nežinotų, kaip buvo nubaustas žurnalistę ir jos draugą nužudęs recidyvistas Nerijus Kalaušis, nes šios bylos posėdžiai taip pat buvo uždari. Jei teismą būtų pasiekusi parlamentaro Egidijaus Vareikio, kuris girtas mušė savo žmoną, byla, apie tai irgi nebūtų galima prasižioti.
Uždari posėdžiai skiriami, siekiant apsaugoti nuo neigiamų pasekmių nukentėjusiais pripažintus žmones, tačiau žiniasklaidai ir be naujausių BK pataisų yra numatyta griežta atsakomybė už plunksnos nevaldymą. Niekur nėra įvardijamos nepilnametės (be sutikimo – ir pilnametės) aukos, neviešinami faktai, galintys atskleisti jų tapatybes. Išimtis galbūt tik Garliavos istorija, bet dėl jos kraupių padarinių masto kitaip pasielgti buvo neįmanoma.
Neviešų posėdžių dažnai prašo iki ausų į mėšlą įklimpę valdininkai ir politikai, dangstydamiesi sveikatos ir kitomis „asmeninio gyvenimo“ kortomis, kraujo klanuose aukas paskandinę mafiozai, dūsaujantys, kad viešumas pakenks jų nepilnamečiams vaikams.
Dar visai neseniai uždaro proceso siekė ir girta avariją sukėlusi, o paskui įtakingiems draugužiams skambinusi buvusi Nacionalinės žemės tarnybos direktorė Daiva Gineikaitė – neva posėdžio metu bus kalbama apie asmenines jos gyvenimo detales. Teismas D.Gineikaitės prašymo netenkino, tačiau priešingu atveju skelbti būtų uždrausta ir apie jos „žygdarbius“, galinčius atskleisti plačius Kauno korupcijos ir pažinčių klanus.
Ar visuomenė nori nieko nežinoti apie susikaupusius pūlinius? Galime gyventi kaip stručiai, bet įkišus galvą į smėlį, problemos niekur nedings.
Tiems, kurie sėdi valdžioje arba nori ją susigrąžinti, maloniau būtų užrišti rinkėjams akis – tada nereikėtų spręsti iškilusių bėdų, sukti galvos, kaip pažaboti smurto protrūkius artimoje aplinkoje, alkoholizmą, seksualinius nusikaltėlius, nepilnamečių nusikaltimus, nereikėtų slėpti savo ir visos valstybės bejėgiškumo, plintant šiems skauduliams.
