Kaip ir įprasta permainų epochoje, kad atsistatydinęs vienas Maidano
ideologinių vadų nesijaustų išėjęs iškelta galva, bendražygiai iškart
iškėlė bylą už galimai paimtą kyšį. Viskas, kas per dvejus metus
nepadaryta, taip pat bus suversta ant jo galvos.
Kam dabar skambina varpai? P.Porošenkai? Neverta ir lažintis. Jis bus
apkaltintas ir dėl A.Jaceniuko, ir dėl nesėkmių kare su Rusija, ir,
savaime suprantama, dėl pinigų lengvatinių mokesčių šalyse.
P.Porošenka lengvai nepasiduos, bus pirmalaikiai rinkimai į parlamentą.
Atsigaus regionai, buvusieji. „Dešinysis sektorius“ statys jiems
barikadas. Tokia situacija istorijos vadovėliuose vadinama pilietiniu
karu. Ar galima to išvengti? Įmanoma. Reikia federalizuotis, išeiti iš
karo situacijos ir pradėti veikti savo galva, be patarėjų ir pamokymų.
Ar imsis to naujoji vyriausybė?
Ne vienus metus į Ukrainoje vykstančius procesus žiūrėjome
supaprastintai, matydami tik juoda arba balta. Blogoji, agresyvioji
Rusija, ilgus metus laikiusi Ukrainą pririšusi lyg šunį, šiam pagaliau
nutrūkus nuo grandinės stengiasi jį nušauti, o Ukraina, pajutusi
laisvės skonį, telkiasi ir ruošiasi žygiui į Vakarus. Toks pastarojo
laikotarpio vaizdinys.
Deja, Ukrainoje yra mažiausiai trys Ukrainos. Kaip jos sugyvena, matome
Radoje. Muštynės ten jau tapo įprastos. Ir jei net šimtu procentų
pasikeistų parlamento sudėtis, priešiškumas išliktų tas pat. Todėl,
kad nesantaika ateina iš visuomenės.
Visa pastarųjų metų mūsų ir juo labiau Vakarų Europos pažintis su
Ukraina yra paviršutiniška, politinė, santykių su Rusija kontekste.
O kas Ukraina yra kaip bendruomenė, visuomenė, kultūra, kokia jos
psichologija, nacionalinis charakteris? Tokių tekstų nėra. Ar visa
Ukraina yra proeuropietiška, ar tik dalis jos? Kaip į ES ir jos ateitį
žiūrima ne tik Ukrainos miestuose, bet ir tūkstančiuose gyvenviečių,
kaimuose?
Ukrainiečiai moka skaityti ir rašyti, gabūs kitoms kalboms, jie negali
nematyti, kokios problemos kyla pačioje ES, kaip joje sutariama dėl
pabėgėlių, negali neklausti, kas bus ES, jei Didžioji Britanija
pasitrauks.
Europos Komisijos vadovas visam pasauliui, taigi ir Ukrainos piliečiams,
paskelbė, kad Ukrainai iki ES mažiausiai dar 15, o gal ir 20 metų, o
NATO tikriausiai nepasieks niekada.
Ukraina kviečiama kada nors tapti Europos Bendrijos nare, nors patys
kviečiantieji nelabai žino, kas jų pačių laukia net artimiausioje
ateityje. Netikiu, kad ukrainiečiai motų ranka į referendumą jų
klausimu Olandijoje. Kas uždraus spėti: jeigu tokie referendumai vyktų
kitose ES valstybėse, ar rezultatai būtų panašūs?
Ukraina yra netoli Gruzijos ir, nors kultūros skirtingos, savo reakcija
į permainas valstybių viduje, išorę, lūkesčiais žmonės yra beveik
vienodi. Kai vykau dirbti ambasadoriumi į Gruziją, po penkių dienų karo
su Rusija atrodė, kad gruzinai visi kaip vienas yra nusiteikę prieš
Kremlių.
Bet buvau nustebintas ne tik nuomonių margumyno, bet ir dalies gyventojų
užslėpto nepasitenkinimo, net irzlumo savos valdžios atžvilgiu.
Prezidentas M.Saakašvilis sutelkė jauną reformistinę komandą, tačiau
vidinė politinė konkurencija, ambicijos buvo svarbesnės už valstybės
strateginius tikslus.
Vieniems nepatiko M.Saakašvilio labiau nei atsainus požiūris į
„buvusius“ ne tik politikoje, bet ir kultūroje, kitiems orientacija į ES
asocijavosi su tradicijų (ypač užstalės spektaklių) naikinimu, gruzinų
kalbos teršimu anglicizmais, tretiems – Rusijos embargas gruziniškam
vynui.
Pesimizmo dozę valdžios atžvilgiu dar labiau padidino įvairių Vakarų
komisijų skleidžiama nuomonė, kad M.Saakašvilis pats pradėjo karą su
Rusija. Tik vienu klausimu gruzinų nuomonė buvo bendra: reikia siekti
bevizio režimo su ES. Stebino tie srautai Gruzijos piliečių per Lietuvą
į Vokietiją. Elementarus klausimas: kas gi tada lieka reformuoti
Gruzijos?
Neapsiriksiu sakydamas, kad ir Ukrainoje daug kam krypties į Vakarus
esminė vertybė yra bevizis režimas. Emigracija ten labai didelė ir
į įvairias puses, bet apie tai Lietuvos žiniasklaidoje mažai kalbama.
Daugiau – apie korupciją, kurios Kijevas vis dar nepajėgus pažaboti.
Kodėl toks didelis piktnaudžiavimas ryšiais su valdžia? Todėl, kad
norisi bet kuriomis priemonėmis kuo greičiau praturtėti ir, jeigu kas,
turėti ne „ubago“ gyvenimą kitose valstybėse. Žiauri realybė.
Dieną naktį Ukrainos politikams primenama reformuoti valstybę pagal
vakarietiškus standartus. Vienu reformos elementų laikoma
privatizacija. Ką šis žodis reiškia eiliniam ukrainiečiui? Tik tai,
kad formuosis dar vienas oligarchų sluoksnis.
Iš kur atsirado dabartiniai Ukrainos multimilijonieriai ir
milijardieriai, sugebantys turėti net savas kariuomenes? Iš anksčiau
jau vykusios „laukinės“ privatizacijos, kuri, beje, gilų pėdsaką žmonių
atmintyje paliko ir Lietuvoje.
Dabartinė Ukrainos valdžia turi daug patarėjų iš Vakarų Europos,
Baltijos valstybių ir Gruzijos. O ką jie pataria? Jeigu Lenkija, tai,
manau, apie garsiąją „šoko terapiją“. M.Saakašvilis yra libertaras,
savo kalbomis apie ekonomiką stebinęs ES ambasadorius Tbilisyje. Kokio
ekonominio modelio pataria Ukrainai laikytis Lietuva? Jeigu to, kuris
savoje valstybėje, didelė socialinė atskirtis neišvengiama.
Vienintelė išeitis – Ukrainai gyventi savo galva, gilinantis į savo
žmonių poreikius. Tik tam nebėra laiko.