Kaip ir įprasta permainų epochoje, kad atsistatydinęs vienas Maidano ideologinių vadų nesijaustų išėjęs iškelta galva, bendražygiai iškart iškėlė bylą už galimai paimtą kyšį. Viskas, kas per dvejus metus nepadaryta, taip pat bus suversta ant jo galvos.
Kam dabar skambina varpai? P.Porošenkai? Neverta ir lažintis. Jis bus apkaltintas ir dėl A.Jaceniuko, ir dėl nesėkmių kare su Rusija, ir, savaime suprantama, dėl pinigų lengvatinių mokesčių šalyse.
P.Porošenka lengvai nepasiduos, bus pirmalaikiai rinkimai į parlamentą. Atsigaus regionai, buvusieji. „Dešinysis sektorius“ statys jiems barikadas. Tokia situacija istorijos vadovėliuose vadinama pilietiniu karu. Ar galima to išvengti? Įmanoma. Reikia federalizuotis, išeiti iš karo situacijos ir pradėti veikti savo galva, be patarėjų ir pamokymų. Ar imsis to naujoji vyriausybė?
Ne vienus metus į Ukrainoje vykstančius procesus žiūrėjome supaprastintai, matydami tik juoda arba balta. Blogoji, agresyvioji Rusija, ilgus metus laikiusi Ukrainą pririšusi lyg šunį, šiam pagaliau nutrūkus nuo grandinės stengiasi jį nušauti, o Ukraina, pajutusi laisvės skonį, telkiasi ir ruošiasi žygiui į Vakarus. Toks pastarojo laikotarpio vaizdinys.
Deja, Ukrainoje yra mažiausiai trys Ukrainos. Kaip jos sugyvena, matome Radoje. Muštynės ten jau tapo įprastos. Ir jei net šimtu procentų pasikeistų parlamento sudėtis, priešiškumas išliktų tas pat. Todėl, kad nesantaika ateina iš visuomenės.
Visa pastarųjų metų mūsų ir juo labiau Vakarų Europos pažintis su Ukraina yra paviršutiniška, politinė, santykių su Rusija kontekste.
O kas Ukraina yra kaip bendruomenė, visuomenė, kultūra, kokia jos psichologija, nacionalinis charakteris? Tokių tekstų nėra. Ar visa Ukraina yra proeuropietiška, ar tik dalis jos? Kaip į ES ir jos ateitį žiūrima ne tik Ukrainos miestuose, bet ir tūkstančiuose gyvenviečių, kaimuose?
Ukrainiečiai moka skaityti ir rašyti, gabūs kitoms kalboms, jie negali nematyti, kokios problemos kyla pačioje ES, kaip joje sutariama dėl pabėgėlių, negali neklausti, kas bus ES, jei Didžioji Britanija pasitrauks.
Europos Komisijos vadovas visam pasauliui, taigi ir Ukrainos piliečiams, paskelbė, kad Ukrainai iki ES mažiausiai dar 15, o gal ir 20 metų, o NATO tikriausiai nepasieks niekada.
Ukraina kviečiama kada nors tapti Europos Bendrijos nare, nors patys kviečiantieji nelabai žino, kas jų pačių laukia net artimiausioje ateityje. Netikiu, kad ukrainiečiai motų ranka į referendumą jų klausimu Olandijoje. Kas uždraus spėti: jeigu tokie referendumai vyktų kitose ES valstybėse, ar rezultatai būtų panašūs?
Ukraina yra netoli Gruzijos ir, nors kultūros skirtingos, savo reakcija į permainas valstybių viduje, išorę, lūkesčiais žmonės yra beveik vienodi. Kai vykau dirbti ambasadoriumi į Gruziją, po penkių dienų karo su Rusija atrodė, kad gruzinai visi kaip vienas yra nusiteikę prieš Kremlių.
Bet buvau nustebintas ne tik nuomonių margumyno, bet ir dalies gyventojų užslėpto nepasitenkinimo, net irzlumo savos valdžios atžvilgiu. Prezidentas M.Saakašvilis sutelkė jauną reformistinę komandą, tačiau vidinė politinė konkurencija, ambicijos buvo svarbesnės už valstybės strateginius tikslus.
Vieniems nepatiko M.Saakašvilio labiau nei atsainus požiūris į „buvusius“ ne tik politikoje, bet ir kultūroje, kitiems orientacija į ES asocijavosi su tradicijų (ypač užstalės spektaklių) naikinimu, gruzinų kalbos teršimu anglicizmais, tretiems – Rusijos embargas gruziniškam vynui.
Pesimizmo dozę valdžios atžvilgiu dar labiau padidino įvairių Vakarų komisijų skleidžiama nuomonė, kad M.Saakašvilis pats pradėjo karą su Rusija. Tik vienu klausimu gruzinų nuomonė buvo bendra: reikia siekti bevizio režimo su ES. Stebino tie srautai Gruzijos piliečių per Lietuvą į Vokietiją. Elementarus klausimas: kas gi tada lieka reformuoti Gruzijos?
Neapsiriksiu sakydamas, kad ir Ukrainoje daug kam krypties į Vakarus esminė vertybė yra bevizis režimas. Emigracija ten labai didelė ir į įvairias puses, bet apie tai Lietuvos žiniasklaidoje mažai kalbama. Daugiau – apie korupciją, kurios Kijevas vis dar nepajėgus pažaboti.
Kodėl toks didelis piktnaudžiavimas ryšiais su valdžia? Todėl, kad norisi bet kuriomis priemonėmis kuo greičiau praturtėti ir, jeigu kas, turėti ne „ubago“ gyvenimą kitose valstybėse. Žiauri realybė.
Dieną naktį Ukrainos politikams primenama reformuoti valstybę pagal vakarietiškus standartus. Vienu reformos elementų laikoma privatizacija. Ką šis žodis reiškia eiliniam ukrainiečiui? Tik tai, kad formuosis dar vienas oligarchų sluoksnis.
Iš kur atsirado dabartiniai Ukrainos multimilijonieriai ir milijardieriai, sugebantys turėti net savas kariuomenes? Iš anksčiau jau vykusios „laukinės“ privatizacijos, kuri, beje, gilų pėdsaką žmonių atmintyje paliko ir Lietuvoje.
Dabartinė Ukrainos valdžia turi daug patarėjų iš Vakarų Europos, Baltijos valstybių ir Gruzijos. O ką jie pataria? Jeigu Lenkija, tai, manau, apie garsiąją „šoko terapiją“. M.Saakašvilis yra libertaras, savo kalbomis apie ekonomiką stebinęs ES ambasadorius Tbilisyje. Kokio ekonominio modelio pataria Ukrainai laikytis Lietuva? Jeigu to, kuris savoje valstybėje, didelė socialinė atskirtis neišvengiama.
Vienintelė išeitis – Ukrainai gyventi savo galva, gilinantis į savo žmonių poreikius. Tik tam nebėra laiko.
