Apie to meto įvykius A.Brazauskas buvo apklaustas buvusio komunistų partijos veikėjo Mykolo Burokevičiaus teisme 1999 metais.
A.Brazausko ir M.Burokevičiaus konfliktas
Tąkart A.Brazauskas prisiminė 1989 gruodžio 25-ąją vykusį Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) plenumą, per kurį pranešė apie Lietuvos komunistų partijos (LKP) atsiskyrimą. „Mes buvome pasmerkti. Mūsų ir SSKP santykiai nutrūko“, – prisiminė A.Brazauskas.
Vadovauti Lietuvos komunistų partijos LKP (SSKP) Centro komitetui pradėjo atsiskyrimui prieštaravęs M.Burokevičius. „Jie gyveno savo gyvenimą, o mes turėjome savo partinę veiklą. Jų veikla nesidomėjau“, – kalbėjo A.Brazauskas, 1990 metais tapęs LDDP vadovu.
Suskilus komunistų partijai, sunkiausia buvo pasidalinti jai priklausiusį turtą.
A.Brazauskas siūlė partijos turtą padalyti proporcingai narių skaičiui, bet M.Burokevičiaus pusė su tokiu pasiūlymu nesutiko. „Mes laikėme, kad tai yra nacionalinis turtas, o M.Burokevičius bandė įrodyti, kad turtas priklauso SSKP – tai yra Maskvai.
Didžiausios aistros virė dėl Centro komiteto pastato Vilniuje. Ginčas dėl šio pastato tęsėsi iki pat 1991 metų rugpjūčio pučo.
Karius pasitelkę SSKP atstovai šį pastatą užėmė ankstyvą 1990 metų pavasarį.
A.Brazausko vadovaujama LKP buvo priversta atiduoti pirmąjį ir antrąjį pastato aukštus. A.Brazauskas prisiminė, jog pastate didelių turtų nebuvo – baldai ir keli kompiuteriai. „Kai kuriems buvo sunku išsinešti net savo batus ir paltus, bet tai padaryti teko“, – prisiminė A.Brazauskas.
„Apgailestauju, kad tuometė Aukščiausioji Taryba tik iš šono stebėjo tuos ginčus, bet nepriėmė jokio dokumento, kad tas turtas būtų perimtas ir panaudotas Lietuvai. Mes buvome palikti vieni“, – yra kalbėjęs A.Brazauskas. CK rūmai buvo okupuoti, kariai juos užėmė ankstų rytą.
Po Sausio 13-osios LDDP atstovai iš buvusio CK pastato persikėlė į Barboros Radvilaitės gatvę.
K.Uokos liudijimas
Apie pastatų užėmimą teisme pasakojo ir buvęs Aukščiausiosios Tarybos deputatas, tuomet ir Valstybės kontrolei vadovavęs Kazimieras Uoka. „Dirbdamas valstybės kontrolieriumi nuolat vaikščiojau tarp dviejų įstaigų.
1991 metų sausio 7-8 dienomis pastebėjau, kad prie Valstybės kontrolės stovi autobusai, kuriuose sėdi vyrai juodomis kepurėmis. Supratau, kad Valstybės kontrolės pastatas, kaip ir kiti svarbūs objektai, gali būti užimtas“, – pasakojo liudytojas.
K.Uoka teisme pasakojo apie susitikimus su priešiškai į Lietuvos Nepriklausomybės kūrimą žiūrėjusiais darbininkų bei kariškių atstovais. Nedraugiškų Lietuvai įmonių vadovų klubas būrėsi Naujojoje Vilnioje, kur dar veikė nemažai Sovietų Sąjungos įkurtų įmonių.
Sąjūdžio tarybos nariai, tarp kurių buvo ir du rusakalbiai, stengdavosi rengti susitikimus su kariškiais.
K.Uoka su Nikolajumi Medvedevu ne kartą dalyvavo Kaune dislokuotų karių susirinkimuose: „Mes siekėme parodyti, kad neignoruojame ir kitų tautų žmonių.“
K.Uoka tvirtino, kad šie susitikimai turėjo labai didelę reikšmę: „Sausio įvykiuose Kauno kariškiai arba visai nedalyvavo, arba dalyvavo labai nežymiai.“
K.Uoka prisiminė, kad po Sausio 13-osios penkis-šešis mėnesius Lietuvoje buvo dvivaldystė. Perversmininkai dar turėjo vilčių užimti valdžią, dirbo ir Aukščiausioji Taryba.
