Sprendžiau amžiną, kiekvieną pavasarį man kylantį klausimą – ar dar ne per anksti sodinti svogūnus ir kuriuo galu juos kišti į žemę – tuo išstypusiu žaliu stiebeliu ar menkais ūseliais?
Ir man šovė mintis, kad ties tuo pačiu klausimu po trejų metų gali suklupti ir mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ir ji, kaip aš ir daugelis šio amžiaus moterų jau, deja, nebeturime mamų, kurios tuoj mums viską paaiškintų.
O svogūnus sodinti – tai ne straipsnius rašyti ar valstybę valdyti. Šis reikalas daug subtilesnis, nes, pasirodo, priklauso nuo gamtos kalendoriaus, mėnulio fazės, biolauko (mano, ne svogūno), dirvos šilumos ir mėšlo kiekio.
Kodėl man šovė tokia mintis?
Todėl, kad per radiją išgirdau, jog mūsų prezidentė savaitgalį sodino medelius sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Prisiminusi, jog ji ką tik nusipirko sklypą, kuriame statysis namą (16 arų už 50 000 eurų – tą būtinai turi žinoti kiekvienas smalsus lietuvis) visai neprestižinėje vietoje kažkur prie Molėtų plento, o ne prie Molėtų ežerų.
Iškart supratau, kad po trejų metų prezidentė, kuri jau bus buvusi prezidentė (nors buvusių prezidentų nėra, tą titulą jie išlaiko net iškeliavę Anapilin), greičiausiai nebesodins medelių svetimuose soduose, o užsiims sodininkyste ir daržininkyste savo kieme.
Ir mintis ėmė vyti mintį – ar moka prezidentė tą darbą? Ar žino, kad tulpių ir narcizų svogūnėlius (vėl tie svogūnai!) į žemę reikia sukišti rudenį, o petražolės puikiai žaliuoja po sniegu ir žiemą?
Esu girdėjusi, kad Jos Ekscelencijos gėlių darželis prie namo, kuriame ji anksčiau gyveno, kėlė visų kaimynų pasigėrėjimą. Tačiau ji užaugusi ne kaime, o Vilniaus miesto centre, tad šiame bare jos tikriausiai laukia kalnai nesėkmių.
Nori nenori, jei jau buvai Lietuvos prezidentė, ir esi lietuvė, privalai prie namo turėti nors mažą lysvelę daržovių, raudonskruosčių bijūnų ir jurginų (o čia vėl tie svogūnai!), o ne kaip kokia japonė gėrėtis viena pražydusia sakura ar kaip koks suomis -- palinkusia pušele.
Ir tada susimąsčiau – o ką aš (mes) žinome apie savo prezidentę? Ar ji mėgsta gėles? Kokias? Daugiametes? Ar sės ridikėlių? Ar mėgsta purenti žemę su pirštinėmis ar be jų? (aš tai be jų). Kokių obelų veislių norėtų pasisodinti? Ar mokės pjauti žolę, nes oi kaip reikės kartą per savaitę! (aš pjaunu kartą per mėnesį).
Ar įsirengs pirtį (sauną) ir ar žino, kad beržinės malkos kaitriausios? Ar augins sarginį šunį, o gal katiną?
Ir supratau, kad apie savo prezidentę mes žinome mažiau nei apie Amerikos. Aš net apie Suomijos prezidentę Tarją Halonen žinojau daugiau. Nes ji net tris kartus man davė interviu. O sava prezidentė – nei karto! Žinojau, kokie ponios T.Halonen keiksmažodžiai yra mėgstamiausi, kokie jos katinų vardai, kada ji eina į sauną ir kaip ten mėgsta kaitintis.
Tuo tarpu mūsų prezidentė mums lyg svetima, nors netrukus turės tapti sava tarp savų. Televizijos reportažuose mes jau matėme, kokia netolima kaimynystė sups ponią Dalią, o gyvenant nuošalioje gyvenvietėje druskos pasiskolinti tenka eiti pas kaimynus, ir nieko tu nepadarysi.
Todėl ėmiau ir pagalvojau -- imsiu ir paprašysiu prezidentės man duoti interviu. Ir tikiuosi, kad jos padėjėjai (ar patarėjai?) tą žinią jai perduos. Niekas neabejoja, kad D.Grybauskaitė turi puikų jumoro jausmą kai mato, kaip ji tvarkosi su žmonėmis, norinčiais vadintis politikais.
Manau, kad ji su jumoru papasakotų mums, kaip save įsivaizduoja kaimo sodybos šeimininkės vaidmeny, kokių patirčių ir nesėkmių yra turėjusi, ar moka virti uogienes ir ar skiria mėtą nuo melisos (aš neskiriu), ar nesipyks su kaimynais dėl krentančių lapų, lyjančio lietaus ir aukštų Briuselio valdininkų mašinų kortežų keliamų dulkių, nes, tikėtina, kelias iki jos namelio nebus iš karto išasfaltuotas.
Dabar pats laikas būtų duoti tokį interviu, jis būtų labai aktualus, nes Lietuvoje pats daržų ir medelių sodinimo metas. Ir žmonės vis dar mielai skaito, ką aš parašau, o su aukšto lygio pareigūnais moku elgtis, nes esu mokytojų vaikas.
Norėčiau pridurti dar vieną posmelį iš kitos operos.
Nesvarbu, duos mūsų prezidentė man interviu ar ne, norėčiau ją pagirti. Pagaliau! Pagaliau mes kažkuo skiriamės nuo Azijos kraštų valdovų, kurie iki pergalingo galo (kelionės Anapilin) įsitaiso prezidentiniuose rūmuose. Pagaliau D.Grybauskaitė ryžtingai trenkė -- baigėsi kadencija, iš Turniškių eik lauk! Ir ko ten tupėti? Juk draugų kaimynystėje net su laimės žiburiu nerastum! Taip elgiasi net Lenkijos prezidentai, nors, kaip rodo ilga Lietuvos-Lenkijos istorija, jie tikrai įpratę buvo gyventi prabangoje. Ką ten lyginti su Suomijos prezidentais, kurie, baigę kadenciją, tuoj grįžta į savo butus ar namelius prie ežero.
Tik gaila prezidento Valdo Adamkaus, kuris, baigęs kadenciją, pirmasis norėjo tai padaryti – paprašė Seimo leidimo įsigyti žemės sklypą ir už savo lėšas pasistatyti namą. Išgraužk – leidimo negavo!
Padariusi tokį ryžtingą žingsnį ir nusprendusi pabėgti nuo ne itin malonių Turniškių kaimynų į atokią gyvenvietę, mūsų prezidentė pasirinko ir ne pačią maloniausią, bet neatsiejamą viešnią – dar didesnę nei prezidentės vienatvę.
Bet pažadu – jei gausiu interviu su prezidente apie tai nesikalbėsiu!
