Privatus darželis „Šviesos slėnis“ įsikūręs Vilniaus Baltupių mikrorajone išnuomotame maždaug 180 kvadratinių metrų name. Direktorė Jūratė Varneckienė pakviečia į svečius, sodina prie medinio stalo, vaišina vegetariniais patiekalais ir kalba apie vaikų auklėjimą.
Auklėjimas – pagal Indijos dvasininką
Iš Indijos kilęs dvasinis mokytojas Šri Prakas Dži jau daug metų gyvena pamaskvėje ir vis atvyksta į Vilnių vesti satsangų – tai dvasiniai pokalbiai plačiam ratui. Taip pat rengia individualius susitikimus su žmonėmis. Jo mokinių gretos sparčiai didėja Lietuvoje, Rusijoje, Kazachstane, Vokietijoje, Anglijoje ir Indijoje.
„Turime savo dvasinį mokytoją Šri Praką Dži, kuris perduoda žinių apie mitybą, gyvenimą bei dvasinę kultūrą. Kaip žiūrėti į vaiką, kaip su juo būti, kaip bendrauti suaugusiesiems? Tai gauname iš dvasinio mokytojo“, – ramiu balsu dėsto direktorė.
Dvasinis mokytojas savo religiją linkęs vadinti „Sanatanos dharma“, išvertus tai reiškia „Amžinasis dvasingumas“, kuris kilęs iš senųjų vedų tradicijų, tačiau vakariečiai tai įvardija kaip hinduizmą. Šri Prakas Dži kalba apie bendras dvasines vertybes ir vieną, visiems bendrą Dievą. „Nesvarbu, ar tiki į Krišną, ar į Kristų, ar į musulmonų dievą – tai tavo pasirinkimas“, – sako J.Varneckienė.
Direktorė dažnai klausia jo: „Mokytojau, ką man dabar daryti, manęs mano vaikas neklauso? Elgiasi taip ir man labai skauda širdį?“ Dvasinis mokytojas vieno atsakymo neranda ir vieną kartą sako: „Nesijaudinkite, viskas bus gerai. Nusiraminkite ir mokykite savo vaiką gražiai gyventi, neskriausti kitų, ir viskas atsistos į savas vėžes.“ Kitą kartą skatina: „Jūs turite žiūrėti, kaip jūsų vaikai gyvena, su kuo draugauja, negalite paleisti eiti bet kur.“
Pasak darželio vadovės, kasdieniškos žinios atėjo iš tūkstančių metų. Tai senųjų civilizacijų kalbos, ką pragyveno mūsų senoliai, gyvenę toli Indijoje. „Tas dvasingumas, kad ir kaip jį pavadintum, vis tiek yra dvasingumas. Pagarba, meilė, šviesa, tolerancija“, – žvelgdama į akis dėsto J.Varneckienė.
Vaikai nebegauna mėsos
„Šviesos slėnis“ yra pirmasis legalus vegetarinis darželis Lietuvoje, kuriame vaikai negauna mėsos, žuvies, kiaušinių. Ketverius metus veikianti ikimokyklinio ugdymo įstaiga kelerius metus varstė teismų duris, kol pavyko iškovoti vegetarinio valgiaraščio patvirtinimą. Darželį lanko ne tik vegetarai, bet ir mėsą valgantys vaikai, tačiau pastarieji mėsa gali mėgautis tik namie.
Šalia darželio stūkso miškas, kuriame vaikai per dieną praleidžia po kelias valandas. Iš lauko vaikai kviečiami prie pietų stalo. Trisdešimt darželinukų pasiskirsto į dvi grupes, o šalia jų zuja keturios auklėtojos ir virėja. Uždegę žvakę, jie sėda ant suolų prie stalo ir dainuoja tradicinę dainą: „Ačiū tau, Saulele, ačiū tau, Žemele, už kasdieninę duonelę!“
Į lėkštes jiems pilama garuojanti šviežių kopūstų sriuba iš ekologiškų daržovių su „Garam masala“ prieskonių mišiniu. Kai kurie darželinukai tiesia ranką su tuščiu dubeniu ir prašo pakartoti.
Vėliau iš virtuvės atkeliauja gražiai apskrudę grikių kotletai su kepintomis daržovėmis bei prieskoniais, Ghi sviesto įdaru bei užlydytu sūriu. Šalia kotletų patiekiama bulvių košė, kuri virta su sviestu ir buljonu, bei morkų salotos su obuoliais ir Makadamijos riešutų aliejumi.
Maistą darželinukai skaniai kemša. Iš tiesų patiekalai skanūs ir lengvai virškinami. Netradicinių prieskonių malonus poskonis gomuryje nugula ilgam. Vaikai po pasakų prigula pietų miego.
„Mūsų darželyje maisto nelieka. Ne dėl to, kad mažai išverdame, bet dėl to, kad labai skanu. Nėra problemų, kad vaikai nevalgytų. Žinoma, jie yra skirtingi ir vienam lęšių troškinys su ryžiais labai patinka, o kitam nepatinka. Tokių atvejų būna, bet labai mažai. Net tėvai klausia, kuo maitinti vaikus, nes namie jie nevalgo“, – sakė direktorė.
Viską parodo kraujo tyrimas?
Vadovė J.Varneckienė aiškino, kad tie tėvai, kurie galvoja, kad vaikui mėsa yra būtina, gali ja vaiką maitinti vakarais ar savaitgaliais. Svarbiausia yra visavertė mityba, kad vaikai ir suaugusieji gautų visų reikiamų maistinių medžiagų. Iš kokių šaltinių šios medžiagos bus gaunamos, neturėtų būti išskiriama.
„Žmogaus organizmo būseną atspindi kraujo tyrimas. Mano kraujo tyrimai yra geri. Mano vaikai taip pat vegetarai ir jų kraujo tyrimai kuo puikiausi. Mes tikrai gyvename aktyvų gyvenimą ir nesame nusilpę. Pačiai teko bėgti ne vieną pusmaratonį ir maratoną. Vaikus išnešiojau ir maitinau daugiau nei metus būdama vegetarė.
Mėsa tai vienas iš geležies ar baltymų šaltinių, bet yra labai daug augalinės kilmės šaltinių, kurie turi tų pačių baltymų – kaip ankštinės daržovės, pieno produktai, sojos produktai. Belieka žinoti, ką su jais veikti, nepamiršti improvizuoti ir daryti tai su meile“, – sako direktorė.
Pasak jos, kiekvienas gali būti vegetaras, svarbu, kad žmogus tik norėtų. „Mes turime rūpintis, ką valgome, turime maitintis subalansuotai, pagal išgales turime maitintis ekologiškais produktais. Ar tai vaikas, ar suaugęs – aš skirtumo nematau. Praktiškai visas maistingąsias medžiagas galima gauti iš augalinės kilmės produktų.
Negalime ignoruoti, kad mėsa sukelia širdies ligas. Perdirbti mėsos gaminiai gali sukelti vėžį. Ir nereikia to ignoruoti. Sako, kad vegetarai yra labai blogi, tačiau ką mes blogo darome? Kad stengiamės gyventi ir maitintis sveikai, kad stengiamės maitintis nesmurtiniu maistu?“ – klausia direktorė.
Privačiame darželyje gaminant maistą ir auklėjant vaikus vadovaujamasi sezoniškumu ir gyvenama pagal metų ritmą. Per mėnesį tėvams čia tenka sumoka nemažą sumą – po 310 eurų.
„Protas čia neįsileidžiamas“
Kai kurie mitybos ir kūno gerovės specialistai sako, kad neduodami mėsos tėvai rizikuoja vaikų sveikata. Taip mano ir kūno gerovės programos autorius Šarūnas Navickis.
– Lietuvoje atsiranda vis daugiau darželių, kurie siūlo vegetarišką valgiaraštį. Kaip tai vertinate?
– Rezervuotai žiūriu į visokius, vadinkime, ideologiškai motyvuotus sprendimus, taigi, ir mityba, kuri paremta ne fiziologinėmis organizmo reikmėmis, o kokia nors idėja, man yra mažų mažiausiai įtartina. Dėl ko žmogus valgo? Kad apsirūpintų energija, kad išgyventų. Dar geriau, kad tą galėtų padaryti su mažiausiomis sąnaudomis bei rizika sau, o maistas būtų kuo aukštesnės kokybės.
Apsirūpinimo energija požiūriu tai reiškia, kad kuo kaloringesnis maistas – tuo geriau. Natūraliomis sąlygomis tai visų pirma būtų riebalai, o ne angliavandeniai, kurių energinis vertingumas daugiau nei perpus menkesnis.
Kita ne mažiau svarbi maisto paskirtis – organizmo aprūpinimas amino rūgštimis. Tai yra baltymais, kurie ir yra tos statybinės medžiagos, iš kurių „pastatomi“ visi kūno audiniai. Apibendrinkime – nėra baltymų, nebus ir kūno.
– Ar galima mėsą pakeisti kitais produktais ir gauti visų reikalingų medžiagų?
– Kalbant apie maisto sudėtį yra vartojami terminai „nepakeičiamos amino rūgštys“ ir „nepakeičiamos riebiosios rūgštys“, be kurių normalus organizmo funkcionavimas pradeda strigti. O jokių „nepakeičiamų angliavandenių“ nėra.
Visiškai akivaizdu, kad riebalai ir baltymai yra absoliutus mitybinis prioritetas, tad belieka pasirinkti produktus, iš kurių galėtume juos gauti paprasčiausiu būdu ir aukščiausios kokybės. Kaip matote – tai mėsa.
Augalinės kilmės maiste visais atvejais dominuoja angliavandeniai – krakmolas ir cukrus, o riebalai jau po to. Baltymai čia išvis trečiaeiliai, jau nekalbant apie tai, kad joks augalinis maisto šaltinis neturi savyje visų reikalingų amino rūgščių, nes dažniausiai trūksta tai vienos, tai kitos.
Norint surinkti iš augalinių šaltinių jas visas, tenka šokti „polką su ragučiais“ ir maišyti žirnius su pupomis ir ryžius su grikiais arba rinktis kokią nors „sojos mėsą“. Man tokiais atvejais kyla paprastas klausimas: „Kodėl nepavalgius tikros mėsos?“
Tačiau tais atvejais, kai remiamasi ne fiziologija ir gyvybiniais poreikiais, o idėjomis – vaizdas kaip mat iškreipiamas ir tada jau prasideda nusišnekėjimai apie aukštesnes energijas ir cituojama, kas ką pasakė. Protas čia neįsileidžiamas ir logika grįsti argumentai paprastai būna išjuokiami. Tipiška sektantų taktika.
– Ar vaikams būtina gauti mėsos ir kaip dažnai?
– Vaikų mitybiniai poreikiai yra panašūs kaip ir suaugusiųjų, tačiau jie auga, todėl jiems visko reikia daugiau. Vadinasi, tiek energijos (riebalų), tiek ir statybinių medžiagų (baltymų) jiems reikia geresnių ir daugiau, negu senstančiam ir vis mažiau judančiam suaugusiajam.
Didžiulė problema, kad tiek tėvai, tiek ir jų vaikai į save kemša visokį komercinį šlamštą, kuris kažkodėl vadinamas maistu. Ko galima tikėtis iš produkto, kuris net vadinasi tepusis sviesto mišinys, o ne sviestas? Įdomumas atsiskleidžia, kai pasigilini iš ko jis padarytas.
Pasirodo, kad vietoje gyvulinio (pieniško) riebalo į jį pridėta hidrogenizuoto (prisotinto vandenilio atomais) augalinio riebalo (aliejaus) ir dėl to jis esą tampa geresnis. Visiška kvailystė. Lygiai tas pats daroma ir su mėsos gaminiais, kurie vadinami dešra.
