Kad ši Lietuvos Sąjūdžio iniciatyva yra paleista į viešąjį gyvenimą, kaip konservatorių partijos priešrinkiminė akcija, galėjome įsitikinti jau šią savaitę. Apie tai, kad partija ir jos pagalbininkai pradeda rinkti parašus prieš Astravo AE informavo savo paskyroje socialiniame tinkle viena iš konservatorių lyderių Seimo narė Rasa Juknevičienė. Kad akciją, kaip anksčiau skelbta, daro visuomenininkai R.Juknevičienė ir neužsiminė.
Ir nieko nėra tame keista. Iš tikrųjų, net parašų rinkimo akciją dėl Astravo pristatant spaudos konferencijoje dalyvavo ne tik Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Vidmantas Žilius, bet ir du konservatoriai: šios partijos įkūrėjas Vytautas Landsbergis ir jo nuolatinis pagalbininkas, taip pat ir iš tų laikų, kai V. Landsbergis dar buvo Europos parlamento narys, Andrius Tučkus. Jis yra ir Lietuvos Sąjūdžio Tarybos pirmininkas.
Viskas yra labai persipynę. Kaip ir tai, kad parašų rinkimų akcija dėl Astravo startavo tuo pačiu metu, kai konservatoriai pradėjo savo pristatymo plano Lietuvai akciją.
Visuomeninės apklausos – negailestingos. Bent jau kol kas to „plano Lietuvai“, kaip ir jo rinkiminės kampanijos nesupranta nei Lietuvos žmonės, nei patys konservatorių partijos nariai. Apie tai, kad šios partijos lyderis pasirinko jai pristatyti sieną ant kino teatro Vilniuje jau rašiau anksčiau. Panašu, kad ir ši taktika eiti per kino mėgėjus nepasiteisino. G.Landsbergio, ir konservatorių reitingai negailestingai smunka.
Ir čia savo anūkui į pagalbą ateina V.Landsbergis. Jis pasiūlo surengti atrodo nepralošiamą viešųjų ryšių požiūriu akciją, kuri daliai konservatorių partijos elektorato primintų dar ir gražius ano Sąjūdžio laikus. Gimsta iniciatyva surinkti milijoną parašų prieš Astravo AE statybą Baltarusijoje, skelbiant, kad parašai bus renkami ne tik Lietuvoje, o taip pat ir Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, Švedijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Šie parašai bus įteikti Europos Komisijai Briuselyje.
Akcijos organizatoriai pažymi, kad Astravo AE gali tapti savotiška tiksinčia bomba mūsų valstybės sostinės Vilniaus pašonėje. Tai, jų teigimu, yra akivaizdus siekis išstumti Lietuvos piliečius iš Tėvynės, nes psichologiškai sunku vaikus auginti, kai žinai, kad bet kada tavo valstybės pašonėje gali sprogti atominė elektrinė.
Peticija pažymi, kad Astravo AE būtų viena didžiausių atominių elektrinių Europoje, o joje veiks niekur nebandyti reaktoriai. Pati statyba yra labai skubinama iš Baltarusijos ir Rusijos pusės. Pastaroji yra projekto tikroji sumanytoja ir finansinė rėmėja. Astravo AE statoma nesilaikant saugos standartų seismiškai aktyvioje zonoje. Radiacija iš elektrinės sukeltų katastrofą Baltijos šalyse ir Europoje. Sprogimas nušluotų Lietuvą.
Grėsmė Lietuvai peticijoje apibrėžta labai įtikinamai. Po paskutinių įvykių Astravo AE, kai statybų metu griuvo pertvaros, suprantame, kad ši grėsmės nuojauta reali. Bet realus taip pat yra ir klausimas, kodėl Lietuva sujudo tik dabar. Ir čia, matyt, lemia ne tik, kas vyksta Astravo AE, bet ir už 5 mėnesių įvyksiantys Seimo rinkimai.
Galima būtų net pasidžiaugti šiuo atveju, kad tie rinkimai ne už kalnų. Dėl Astravo reikalų sukruto kalbėti įvairių partijų politikai iš valdančiosios koalicijos, ir opozicijos.
Vieni reikalauja tarptautinių ekspertų, kurie turėtų įvertinti statomos Astravo AE saugos būklę, kiti priimti Europos Sąjungos mastu rezoliuciją, kad energija iš šios elektrinės nebūtų perkama visos šios tarptautinės bendrijos narių valstybių.
Bet šie pareiškimai pratrūko tik likus keletui mėnesių iki rinkimų. Beje, konservatoriai irgi peticiją su parašais įteiks, kaip tik rinkimų išvakarėse. Matyt, šią ceremoniją plačiai parodys ir Lietuvoje. Bet visi suprantame, kad didžiąją dalį parašų jie rinks tarp Lietuvos rinkėjų ir tai darys konservatorių partijos skyriai ir bei jų rėmėjai.
O čia, deja, ir atsiranda priešrinkiminio popso elementų, kurių tik labai norėčiau tikėtis, Briuselis ir Europos Sąjungos valstybių sostinės neįžvelgs. Juk į akcijas, kurios skirtos vidaus politikos interesams, visada yra žiūrima daug labiau pro pirštus.
Ką konservatoriai galėjo padaryti kitaip, kad tai neatrodytų tik jų partijos akcija? Jie galėjo pasiūlyti TYLIAI prie šios akcijos prisijungti visoms Lietuvos partijoms, kad paskelbti, kaip bendrą visų jų siekį, nesakant, jog tai daroma vienos partijos ir jos rėmėjų. Tokiu būdu tai būtų Nacionalinė Lietuvos akcija. Ypač, jeigu į ją įsijungtų dar ir Lietuvos visuomeninės organizacijos, žinomi Lietuvos žmonės ne iš politikos.
Antra, akcijos rėmėjai galėjo pasiūlyti, vėlgi iš pradžių TYLIAI prie jos prisijungti visiems Lietuvos atstovams Europos parlamente, kad jie tai paskelbtų, kaip bendrą Lietuvos politikų Europos parlamente akciją. Kartu, priklausydami įvairioms politinėms grupėms, jie galėtų imti ieškoti jai palaikymo tarp politikų iš kitų šalių.
Ir trečia, konservatoriai turėtų pripažinti (kaip ir liberalai), kad labai mažai ką padarė stabdydami Astravo AE statybą tada, kai patys buvo valdžioje. O tai reikėjo daryti tada, kai apie šią statybą buvo dar tik kalbėta. Vėliau šią pakankamai abejingo stebėjimo taktiką perėmė ir dabartinė valdančioji koalicija Lietuvoje, ir visa valdžia.
Tą patį būtų galima pasakyti ir apie įvairių mūsų partijų atstovų Europos parlamente veiklą, įskaitant tuos pačius konservatorius, tarp kurių pirmu smuiku grojo iš pradžių patriarchas Vytautas Landsbergis, o po to ir jo anūkas Gabrielius Landsbergis. Taigi, tie patys, kurie dabar ir sugalvojo šią parašų rinkimo akciją prieš Astravo AE.
Kodėl to konservatoriai nepadarė, o pasirinko savo partijos reklamavimo kelią per parašų rinkimo akciją prieš Astravo AE?
Atsakymas yra, matyt, vienas: nugalėjo ne valstybinis, o vienos partijos mąstymas. Panaudoti šią problemą ir tam, kad pakelti smunkančius savo partijos reitingus. Taigi, vėl grįžtame prie problemos, kad per savo partijos prizmę žvelgiantys Lietuvos politikai pameta dažnai savo valstybės interesus.
O politikos taktikai, deja, pasirenka ir politikos popso ar populizmo elementus, kai savo partijos tikslų siekiama, eksploatuojant kokią skaudžią žmonėms problemą. Užmirštant apie tai, ko nepadarė patys, kai buvo valdžioje. Ar priešingai, ką pridirbo.
