„Kazino galima palyginti nebent su velnių irštva, kurioje žmogus pameta galvą, laiko nuovoką ir sudaužo savo ir artimųjų gyvenimus“, – įsitikinęs Palangoje gyvenantis 45 metų Kęstutis Puškorius.
Vyras apskaičiavo, kad per devynerius metus, kai jį buvo užbūrusi lošimo aistra, kazino jis ištaškė apie 100 tūkst. eurų.
„Buvau kaip išprotėjęs – pralošdavau visus nuo būtiniausių poreikių likdavusius pinigus. Gėda sakyti, kad per tą laiką nesu nė karto išvažiavęs pailsėti. Tam pinigų nebelikdavo“, – kalbėjo savo priklausomybę nuo azartinių lošimų pripažįstantis palangiškis.
Pats pasiprašęs būti niekada neįleidžiamas į visus kazino Lietuvoje, jis sumanė nubausti Klaipėdos „Nesės“ kazino, kuris nepaisė savo įsipareigojimo.
Lietuvos teismų istorijoje K.Puškorius yra pirmasis, kuris siekia prisiteisti per draudimo laikotarpį šiame kazino praloštus pinigus.
– Kas turi atsitikti, kad azartiniai lošimai taptų žmogaus liga? – „Lietuvos rytas“ paklausė K.Puškoriaus.
– Žmogaus protą sujaukia suteikiama galimybė išlošti. Kartais net ir dideles sumas. Tuomet užvaldo pagunda. Žmogus nebesuvokia, jog išlošti leidžiama tik tam, kad čia sugrįžtum dar ir dar kartą.
– Kaip įklimpote į azartinius lošimus?
– Dabar manau, kad kalčiausias buvo pirmasis išlošimas. Palangoje, J.Basanavičiaus gatvėje, 2007 metais pradėjo veikti „Nesės“ kazino.
Į jį mane pakvietė draugas. Prie automato lošė jis – aš tik žiūrėjau. Greitai išleidęs savo pinigus jis paprašė manęs paskolinti 1000 litų. Netrukus jam prireikė dar.
Esu verslininkas, turguose prekiauju iš užsienio atvežamais rūbais, todėl visuomet turėjau nemažai pinigų.
Nė nepajutau, kaip jis pralošė mano 6 tūkst. litų. Per tą laiką prisiklausiau kalbų, kaip laimėjo tai vienas, tai kitas. Stende bėgančia eilute buvo pranešama, kad kažkoks žaidėjas iš Kretingos rajono laimėjo Didįjį prizą – 130 tūkst. litų.
Kitą dieną išgėrėme su draugais, ir man šovė mintis vienam nueiti į kazino. Buvau girdėjęs, kad žaidžiant automatu, kuriuo prieš tai kiti daug pralošė, yra didesnė galimybė laimėti.
Ir iš tiesų, kai prisėdau į vakarykštę draugo vietą, jau penktuoju sukimu man iškrito derinys, atnešęs 5 tūkst. litų. Man net akys išsiplėtė.
Iškart išmokėjo 3,5 tūkst. litų, o kita suma liko man išduotoje kortelėje.
Pasijutęs karaliumi nuėjau prie ruletės stalų. Kazino merginos man tik pila gėrimus, vaišina. Nė nepajutau, kaip pralošiau visus pinigus, ir nebepamenu, kaip girtas parsiradau namo.
Rytą apskaičiavau: nebeturiu turėtų 1,5 tūkst. litų, tačiau kortelėje liko išlošti 1,2 tūkst. Taigi praradau 300 litų, tačiau prisigėriau ir šauniai praleidau vakarą.
Tokia po pirmojo apsilankymo padaryta išvada ir tapo pragaištinga. Be to, protą sujaukė patirtas džiaugsmas dėl vienu mostu išloštų 5 tūkst. litų.
Nors tą patį vakarą viską pralošiau, liko viltis, kad čia bet kada galima išlošti.
– Kada kitą kartą atėjote į kazino?
– Po mėnesio. Ir toliau prekiavau turguose, neblogai uždirbau. Bet visą laiką kirbėjo mintis, kad reikia susigrąžinti tuos išloštus 5 tūkst. litų.
Maniau, gal man nepasisekė tik dėl to, kad tą vakarą buvau pernelyg girtas, gal šį kartą pasiseks labiau. Tačiau iš kazino vis vien išeidavau tuščiomis kišenėmis.
– Kodėl tuomet vėl ten sugrįždavote?
– Per visą vakarą pasitaikydavo ir išlošti.
Tai suveikdavo kaip katalizatorius. Atrodydavo, kad tuojau pat užkabinsi didesnę sumą.
Būdavo taip, kad į kazino atsineši 2 tūkst. litų ir esi nusiteikęs pralošti daugiausia 500. Tačiau pagavus azartui išgaruoja visi turėti pinigai ir sėdęs į taksi važiuoji į namus pasiimti dar 500 litų.
Iki paryčių šitaip į namus suvažinėji po kelis kartus ir tik tuomet suvoki, kad prašvaistei viso mėnesio uždarbį.
– Ar likdavo pinigų būtiniausioms reikmėms, valgiui?
– Iš turgaus visą laiką grįždavau su uždirbtais pinigais. Ten pat prisipirkdavau ir maisto.
Komunaliniai mokesčiai nebūdavo dideli, drabužių turėjau. Kai mane užvaldė troškimas atsilošti kazino, asmeninių poreikių visai nebeliko.
– Kaip dažnai lankydavotės kazino?
– Kai tik prisikaupdavo daugiau pinigų. Iš pradžių tai buvo savaitgaliai. Bet vėliau ėjau lošti ir vidury savaitės, uždirbęs mažesnes sumas.
Pastaruoju metu būdavo taip, kad užbėgdavau dieną ir per pusvalandį pralošdavau du tūkstančius litų.
Dabar suprantu, kad visą tą laiką aš kaip koks vergas nešiau pinigus kazino.
– Kodėl kazino lankytojai nesugeba pakilti nuo stalo tada, kai išlošia?
– Nereikia pamiršti, kad prie lošimo stalų ar automatų blaivių žmonių beveik nėra. Nuolatiniai lankytojai neribojamai vaišinami alkoholiu.
Po kelių valandų būna taip, kad pavargę žaidėjai net nebemato, ant kokios spalvos deda savo žetonus, o automatais žaidžia beveik snausdami.
Man pačiam yra tekę iš kazino neišeiti dvi paras, nes uždaroje patalpoje, kur nėra nė vieno laikrodžio, visiškai prarandamas laiko pojūtis. Tada pralošiau 6 tūkst. litų.
– Kaip galima nemiegoti dvi paras?
– Geri daug kavos, duoda pavalgyti, bet užmigti negalima. Tuomet kazino apsauga išprašo lauk. Taip ir šlitinėja lošėjai paraudusiomis akimis kaip zombiai.
