Susigėsti tokius priekaištus išgirdęs ir trauki tikrinti archyvų. Atsiverti, skaitai ir iš vieno galo, ir iš kito, randi tik vieną komentarą per visus kalendorinius metus, skirtą Rusijai. Ir tą patį tokia proga, kai nerašyti tiesiog nepavyko, nes buldozeriais traiškomi sūriai ir šaldyti ančiukai, kad ir kaip žiūrėsi, ne toks jau dažnas reiškinys, kad nutylėtum.
Tada prisimeni, kad ir pokalbiuose su pažįstamais iš anapus Rytų kordono stengiesi opias temas pirštų galiukais apeiti. Ir mieste paklaustas ko nors rusiškai iškart prisimeni vidurinės mokyklos kursą ir sąžiningai aiškini turistams, kur jiems rasti vieną arba kitą architektūros saldainį.
O jeigu dar prisimintume visus rinkimų vajus mūsų šalyje ir pažeriamus negausius užsienio politikos pažadus? Taigi dominavo pasikartojantis užkeikimas imtis konstruktyvesnių procesų su Rusija.
Ir išrinkti stengdavosi tos šilumos įlieti. Bent jau pirmosiomis dienomis. Nes jau antrosiomis sulaukdavo arba arogantiškos tylos, ar krūvos sąlygų, su kuriomis, pasirodo, ir valgoma toji tarpvalstybinė šiluma.
Dar pabuksuodavo, o po to tiesiog nuleisdavo rankas – jeigu jau daug didesnėms galybėms tas „perkrovos“ mygtukas stringa, tai kur čia mums. Ir baigėsi tuo, kad ne patys užsienio politikos konsensusą suradome, o kaimynas ėmė ir jį padiktavo. Ir taip įtaigiai, kad net diskutuoti nėra apie ką.
„Kodėl vis apie Rusiją?“ – neatstoja komentatoriai, pikti ir tiesiog smalsūs. „Savų temų trūksta? Viskas pernelyg gerai, kad nėra apie ką namuose rašyti?“
Oi, netrūksta. Temų apstu, vienos skaudesnės, kitos labiau pažinimui didinti.
Pastarosiomis dienoms gal ir norėjosi rašyti apie kitas Antrojo pasaulinio karo pabaigas. Sakykime, Lamanšo sąsiaurio salose. Ten, pasirodo, naciai kapituliavo tik gegužės 10 dieną.
Jau ir vėliavos su svastika buvo nuleistos iki pusės minint fiurerio kontrolinį šūvį sau į kaktą, o Džersio, Gernsio bei mažesnių salų gyventojai ėmė drąsiau pro langus kaišioti Jungtinės Karalystės vėliavas („Union Jack“), bet oficiali kapituliacija dar nebuvo pasirašyta.
Tačiau, atrodo, ką ten apie ją parašysi? Juk Džersio ir Gernsio gyventojai nekaišo savo automobilių ta proga plakatais „Į Berlyną vokietaičių“ arba „Trofėjinė – atspaudžiau iš Hanso“. Ir nedaro iš tos datos kosminės reikšmės įvykio, kai visi Maskvoje reziduojantys ambasadoriai iš anksto dūsauja: gegužė ateina, vėl gausim kvietimą į paradą, vėl zulins iki negalėjimo, būsit ar ne, jei nebūsit, tai kodėl, gal fašistai esat?
Ir tada užsibeldi aiškinti, kad ne, koks aš fašistas: ar bent fašizmo apibrėžimą teko girdėti?
Radikalaus autoritarinio nacionalizmo, tvirtinančio, kad liberalioji demokratija atgyveno, o nacija turi sutelkti visas savo pastangas vadovaujant vienai partijai, kad politinė prievarta, karas ir imperializmas yra būtini nacijai apsivalyti ir atgimti.
Ne, negirdėjo, bet susinervina, vėl pradeda brukti, sukti iš antro galo. Tai kodėl apie savo trūkumus nerašot? Kodėl tik apie svetimus? Ir tiktai apie tarpstančius už Rytų sienos?
Ir vėl nebežinai, kaip paaiškinti, kad jeigu kažkoks geopolitinis, o greičiau geofizikos išradimas ir padėtų visai valstybei pakilti ir nulevituoti maždaug tris tūkstančius kilometrų į Vakarus, gal tada ir tikrai būtų nebeaktualu, kas dedasi pašonėje.
Tačiau kol fizikai su tokiu išradimu nepradėjo dirbti, tenka domėtis, tenka rašyti.
Todėl mielai rašytume tik apie saviškes bėdas, tik apie tą, ką patys vieni galime pastebėti, įvertinti ir ištaisyti. Ir niekas nesibartų už temų, plaukiančių iš Rusijos, trūkumą.
Tačiau apie tai tenka tik pasvajoti. Ir pavydėti Džersio ar Gernsio gyventojams, kurie Antrojo pasaulinio karo pabaigą šventė ne tą pačią dieną kaip visas normalus pasaulis, tačiau bent jau taip pat normaliai.