Tarkime, pasitvirtins patys blogiausi nuogąstavimai, kad liberalų lyderis bjauriai paslydo, tačiau kažin ar ir tokiu atveju būtų galima sakyti, kad minėtasis E.Masiulis yra politinės sistemos degradavimo priežastis, o ne pasekmė.
Jeigu jums rūpi mano atskiroji ir visiškai subjektyvi nuomonė, iškart pasakysiu, kad Konstitucinio Teismo teisėjų (čia prasikiša ne tiek institucinė, kiek asmeninė atsakomybė) sprendimai pasididinti atlyginimus sau ir sugrąžinti algas į prieškrizinį lygį aukštojo politinio ešelono veikėjams, nieko nelaukus, forsuotai pamirštant nepalyginamai skurdžiau gyvenančių žmonių mases, kurių atlyginimai taip pat buvo apkarpyti krizės laikotarpiu, yra ne mažiau apgailėtinas kaip kyšininkavimo atveju, jeigu ne dar labiau išsiskiriantis cinizmo raiškos pavyzdys.
Pastarasis piktnaudžiavimo valdžia pavyzdys yra dar labiau atstumiantis, nes čia nesutramdytą godumo instinktų siautėjimą išrinktieji ir pateptieji pabandė įvilkti į legalumo rūbą, nors savo esme ši negarbinga atlyginimų istorija pasakoja mums apie politinio iškrypavimo sunkmetį, kada aukštieji teisėjai ir Seimo nariai pasiskirdavo kyšius patys sau, pridengdami savo nuogybę labai skystu teisinių formuluočių figos lapeliu.
Taigi, įvertinus esamą negarbingų machinacijų padėtį, išvada peršasi pati, kad politinė sistema pradės apsivalyti, kai mes rasime būdą, kaip visų pirma užkirsti kelią net bandymui iš naujo kandidatuoti į Seimo narius tiems kadenciją baigiančio Seimo nariams, kurie prisiėmė ir vilko sunkią atlyginimų pasididinimo naštą pernelyg nepurkštaudami, susitaikydami su išpuolusia dalia. Toks atsiribojimo ir apsiribojimo pageidavimas yra didžiosios daugumos žmonių satisfakcijos poreikis, kurio nepatenkinus įsipainiotume į dar didesnius prieštaravimus.
Taip pat ir galimas E.Masiulio paslydimas yra iliustratyvus ne tik ir ne tiek kaip teisinės sąmonės deficito pavyzdys, kiek kaip išsikerojusio cinizmo apraiškų demonstracija. Kas jau kas, o mūsų liūdnasis herojus buvo linkęs moralizuoti kaip niekas kitas, visad išliks mūsų atmintyje kaip budrumo neprarandantis žmogus, pats pirmasis kaltindavęs oponentus neskaidrumu. Tik kaip ciniškos sąmonės išvešėjimo apraišką reikėtų vertinti E.Masiulio kolegų pasakojimus, kad neva jų lyderis parodė civilizuotumo pavyzdį, kai po įtarimų jam paėmus įspūdingą kyšį pareiškimo atsisakė partijos pirmininko posto ir deklaravo norą sugrąžinti Seimo nario mandatą. Kaip atrodo, tokios poringės yra bandymas apgauti mūsų vaizduotę, bandant įpiršti paveiksliuką apie tai, kad jų partijos pirmininkas net iš politinės scenos išjoja ant balto žirgo. Eligijus iš tiesų yra elegantiškas žmogus, tačiau elegantiškas kyšininkas nėra kažkas geriau už neelegantišką kyšininką.
Išvešėjusio cinizmo simptomai pasimato ir tada, kai į viešumą prasisunkia specialiųjų tarnybų vadovų patikinimai, kad neva valdžia ir yra valstybė, tokiu būdu, regis, bandant įsiteikti valdantiesiems. Vis tik pastarasis nutikimas taip pat byloja apie tai, kad tokie sutapatinimai yra netoliaregiški, dar daugiau – pavojingai užpainiojantys žmonių sąmonę, kad labiau prasminga būtų valstybę laikyti tokia idėja, kuri nedega ir neskęsta, nesmirdi net ir tada, kai valdžios vyrai zylioja prisidirbę į kelnes.
