Penkis sezonus tokie turgūs su mainais ir dovanomis vykdavo prie Dailiųjų amatų mokyklos, bet nauja vieta iš karto visiems pasirodė patrauklesnė.
Susitikę pažįstami smagiai šnekučiavosi ne tik apie prekes, prisimindami, kaip jos atsirado namuose – pirktos, padovanotos, palikimo gautos ar iš kelionių parsivežtos, bet ir dalijosi šeimos, buvusių klasės draugų, bendradarbių, kaimynų gyvenimo naujienomis.
Daugumą prekių buvo galima įsigyti už 1-2 eurus. Brolis su sese žaislus, su kuriais žaidė būdami mažesni, ir už 50 euro centų išsiskirdavo.
Šalia jų su mamas įsikūręs septynerių metų alytiškis išaugtus drabužėlius, batus vakare pats kruopščiai surinko iš spintų ir gražiai sulankstė. Kainų jie irgi nekėlė – prašė po eurą ar du. Pirkėjai siūlė knygų, senovinių monetų, stalo įrankių, lygintuvų, policininko kepurę, įvairių suvenyrų, kolekcininkų sukauptų lobių.
Tarp lietuviškų sendaikčių buvo matyti ir atvežtų iš Vokietijos, JAV, o vienas vyras pagaliau nusprendė už 25 eurus išsiskirti su paveldėta, jau nebeegzistuojančioje Jugoslavijoje pagaminta spausdinimo mašinėle.
Kitą kartą „Blusų turgus“ čia alytiškius pakvies birželio 11 dieną.
