R.Rudzikienės artimuosius sukrėtė, jų manymu, dėl prastos priežiūros ligotos moters kūne atsiradusios didelės pragulos.
Vilma pasakojo, jog ankstyvą šių metų pavasarį anyta, kuri pati nepavalgo, nepajuda ir beveik nekalba, teko paguldyti į Marijampolės ligoninę dėl pakilusios temperatūros.
Aštuntą dešimtį įpusėjusiai moteriai yra nustatyta tik senatvinė demencija.
Vilma teigė, jog anytą kuriam laikui paguldyti į slaugos skyrių jai patarė patys medikai.
„Ji ne kartą gulėjo Marijampolės ligoninėje, visada viskas būdavo gerai, – ir prižiūrėta, ir pasirūpinta.
Labai gailiuosi, kad kovo mėnesį sutikau ją paguldyti į slaugą.
Nusprendėme mamą atsiimti anksčiau, nes ant šono, ties klubo kaulu, atsirado baisi pragula.
Iš pradžių ji gulėjo ant kieto čiužinio ir vis ant to paties šono.
Pirmiausia atsirado nedidelė žaizdelė. Po kokių trijų dienų mama, vos krutindama lūpas, ištarė: „Skauda“.
Nesupratau, ką jai skauda. Norėjau ją pakelti ir pamačiau ant paklodė pakraujavusias dėmes. Atplėšiau ant klubo užklijuotą pleistrą ir išsigandau, – matėsi kažin koks didelis juodulys.
Slaugių prašiau, kad neguldytų ant to šono, bet ant to paties rasdavau gulinčią tris dienas. Specialų čiužinį mama gavo tik prieš savaitę.
Aš pas ją kasdien atvažiuodavau, pamaitindavau“, – pasakojo Vilma.
Ir Vilma, ir ligonės duktė Lina tikino, jog į slaugą R.Rudzikienė buvo atvežta be pragulų, nes jos abi aiškiai matė, kai išvykstant ligoninės slaugė apžiūrėjo pacientę ir žaliu skysčiu patepė ant kojos nedidelį gyjantį spuogelį. Pragula atsirado visai kitoje vietoje – ant klubo.
„Aš mamą namuose du mėnesius pati varčiau, neturėdama jokios įrangos. Jei aš būčiau neprižiūrėjusi, mane socialinės darbuotojos būtų apskundusios, nes esu oficiali globėja“, – teigė ligonės marti.
Vilma stebėjosi, kiek tik atvažiuodavo į slaugos skyrių, anytą rasdavo kiauras dienas miegančią, tekdavo ją žadinti, kad pamaitintų.
„Jai tris kartus per dieną duodavo vaistų. Kai paklausiau, kokie, sakė, jog nuo kraujo spaudimo. Namuose su spaudimu nebuvo problemų.
Kai nusprendžiau mamą atsiimti iš slaugos, paprašiau, kad išrašytų receptą vaistams nuo spaudimo. Man pasakė, kad tie vaistai buvo nuo širdies nepakankamumo bei kraujotakai gerinti, ir gerti tik vieną kartą – rytais. Kiti vaistai apskritai dingo“, – stebėjosi anytą slauganti Vilma.
Kai artimieji pasiryžo iš slaugos skyriaus R.Rudzikienę parsigabenti į namus ir pareiškė priekaištų dėl atsiradusių pragulų, nes žaizda per kelias dienas padidėjo iki delno dydžio, skyriaus darbuotojai siūlė neskubėti.
Esą tegu ligonė skyriuje dar pabūna, po kelių dienų bus pakviestas chirurgas, nors neva nėra būtinybės.
Tačiau ligonės artimieji nesutiko laukti. Jie nusprendė, jog prieš grįžtant į namus, dėl visa ko R.Rudzikienės žaizdas reikia parodyti Marijampolės ligoninės chirurgams.
Tiesiai iš slaugos skyriaus R.Rudzikienė buvo atgabenta į Marijampolės ligoninės priėmimo skyrių.
Vilma kartu su ant neštuvų gulinčia anyta buvo priimtos iš karto.
R.Rudzikienės dukra Lina ir sūnus Česius liko laukti ir spėliojo: jei neštuvai su mama išriedės greitai, vadinasi, tikrai nieko blogo, žaizdą sugebės gydyti ir namiškiai.
Po pietų į ligoninę atvykę artimieji priėmimo skyriaus laukiamajame lūkuriavo kelias valandas. R.Rudzikienę paguldė į ligoninę, nes paaiškėjo, jog žaizda pernelyg rimta.
„Chirurgas sakė, jog žaizdą reikia išvalyti ir apipjaustyti, tada gis. Dar sakė, jog slaugos medikių pleistrų negalima dėti ant žaizdos, reikia kitokių“, – džiaugėsi Vilma, jog anyta nebekamuos skausmas.
R.Rudzikienės dukrai Linai iki ašarų skaudu dėl mamos. Dar prieš dvejus metus ji ir vaikščiojo, ir daržuose darbavosi, o dabar – sunki ligonė.
Artimieji pastebėjo, jog į Marijampolės ligoninę paguldyta R.Rudzikienė atgavo rausvą veido spalvą, nes iš slaugos skyriaus ją išsivežė vaško spalvos.
Vilma stebėjosi, jog ligoninėje anyta nuo ryto iki pat pietų išbuvo budri, nesnaudė kiaurą parą kaip slaugoje.
Artimieji jaučia nuoskaudą dėl šio skyriaus medikų darbo, mano, jog bejėge ligone nebuvo deramai rūpinamasi: „Jie gal galvoja, jei ji nekalba, tai ir nejaučia?“.
Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vedėja Aida Gudienė nesutinka, jog R.Rudzikiene buvo blogai rūpinamasi.
„Moteris yra sunki ligonė. Ją iš ligoninės į mūsų skyrių jau atvežė su pragulomis. Darėme viską, kas priklauso, reguliariai informuodavome apie jos būklę.
Ji gydėsi pas mus daugiau nei mėnesį. Pragulos negijo, – natūrali pasekmė.
Nuo pat pirmos dienos močiutė gulėjo funkcinėje lovoje ant specialaus čiužinio, buvo nuolat perrišinėjama, o kad pragulos negijo, žinote, mes juk ne dievai.
Pragulos yra fiksuotos dokumentuose. Jos – ne blogos priežiūros, o sutrikusios kraujotakos rodiklis“. ˙
