Vieninteliai paguodos šiaudeliai, kurių galėjo griebtis optimistai, buvo tai, kad E.Masiulio galimai paimto kyšio istorija nenutiko rinkimų išvakarėse. Nes yra keli mėnesiai atsigriebti, užgesinti reputacijos krizes, uždengti komunikacijos skyles ir pateisinti šiek tiek mažiau ambicingus lūkesčius.
Tačiau pastariesiems paskutinius optimizmo likučius galėjo išsklaidyti hiperaktyvus A.Guogos pažadų proveržis. Europarlamentaras jau spėjo pranešti, kad gal kandidatuosiąs į partijos laikinuosius vadovus, po to, kad gal nelabai, po to, kad gal to ir nereikia, nes juo taps automatiškai, po to, kad partijai reikia audito, dar ir melo detektorius praverstų, po to, kad nutraukia atostogas Marbeljoje ir namo ten nebepirksiąs, o papildomai dar nutrauksiąs verslą Lietuvoje ir pastatysiąs bažnyčią.
Tokio viešųjų ryšių uragano akivaizdoje netgi didžiausi liberalų optimistai tampa skeptikais, skeptikai – pesimistais, o pastarieji – barstosi galvas pelenais ir užsidarinėja nuošaliuose vienuolynuose. Iš teisybės, šitoji saviplakos ir širdperšos audra kol kas vyksta tik socialiniuose tinkluose, o juk gyvenimas vyksta ir greta.
Antra vertus, būtent socialiniuose tinkluose daugiausia gana neseniai prižvejoto didžiausio liberalų laimikio – jaunimo, kuris ypač skaudžiai reagavo į praėjusios savaitės skandalą. Vieni jautėsi išduoti, kiti pažeminti, o treti apskritai praradę pasitikėjimą partine sistema konkrečiai ir politika apskritai.
Partijos vadams nejaukiai tylint ir bandant patiems susivokti, kas gi vyksta, pasipylė išsižadėjimai, atsižegnojimai ir pažadai ignoruoti ne tik liberalų sąrašą, bet ir rinkimus.
Kiti netgi ėmė pranašauti senojo liberalų statuso sugrįžimą į tuos metus, kai tai buvo laisvosios rinkos ir individo teisių entuziastų būrelis, galėjęs atmintinai cituoti Friedmaną ir Hayeką, tačiau neturėjęs jokios realios galimybės dalyvauti įstatymų leidyboje.
Buvo prisiminti laikai, kai vienintelė rinkimų apygarda, kurioje kažkada laimėjo tuometis liberalų lyderis V.Radžvilas (dabar nuo tų pažiūrų nutolęs tiek toli į paraštes, kad jo net nematyti), buvo Saulėtekis sostinėje, studentai, kuriems buvo ganėtinai dzin, kokių realių šansų turi jų kandidatas. Svarbiausia – pareikšti savo poziciją.
Tai ir norėtųsi priminti išsižadantiems ir atsižegnojantiems pesimistams. Jeigu tada buvo žmonių, kuriems asmeninės laisvės ir atsakomybės idėjos buvo daug svarbesnės už minimalios algos fatas morganas iš plakatuose žarstomų keturženklių skaičių, negi jie visi dabar dings? Negi požiūris, kad individo teises reikia saugoti daug atidžiau vien todėl, kad individas neturi tiek galimybių pasipriešinti kolektyvo diktatui, taps nebeaktualus vienam politikui susikompromitavus?
Visa tai, beje, galioja ir bet kurios kitos ideologijos šalininkui. Ar ideologija tampa ne tokia patraukli vien todėl, kad vienas kitas jos praktikas nepateisina vilčių? Jei taip, jas visas reikėtų giliai užkasti, nes nė viena negarantuoja imuniteto pagundoms. Nes pastarąsias nulemia mūsų poelgiai, o ne ideologijos.
Ir jeigu kyla siutas dėl žlugusių lūkesčių, kodėl nepabandyti pačiam padirbėti, kad jie nežlugtų? Jau vien dėl tos priežasties, kad dirbant lieka mažiau laiko giedoti oranžinius rekviem ir svaidytis apibendrinimais, kad švari politika yra neįmanomas fenomenas.
Taip, tai greičiau siekiamybė nei tikrovė, kurioje kada nors gyvensime, ir išgirdę žodį „korupcija“ griebsimės „Tarptautinių žodžių žodyno“. Tačiau tik mažais žingsniais link jos judėdami galėsime džiaugtis, kad šiandiena ne tokia sudirbta kaip vakarykštė diena, o rytojus nebus toks niūrus kaip šiandiena.
P.S. Šių eilučių autorius tėra eilinis liberalas, o niekas šiame straipsnyje neteigia, kad praėjusios savaitės kriminalinė istorija baigsis taip, kaip prasidėjusi. Ir ne ši istorija – esmė, o mūsų požiūris į savo lūkesčius ir noras dėl jų ką nors nuveikti.