Pagaliau čia gali konservatorių lyderį ir suprasti – gal tiesiog išgąstis, jog rinkėjai lygins prieš tai buvusią socialiai visiškai nejautrią dešiniųjų valdžią, kuri bankų sukeltą finansų krizę mėgino suvaldyti priešingai – būtent mažiausias pajamas gaunančiųjų sąskaita.
Klausimas tik kodėl, nenorintis didesnio minimalaus atlyginimo savo šalies piliečiams, ypač vargingiau gyvenantiems, pats G.Landsbegis taip sunkiai atsisako kone penkiasdešimt kartų didesnio europarlamentaro atlyginimo ir negrįžta į tėvynę išmėginti gerokai mažesnių pajamų ir sunkesnio gyvenimo skonio? Juk tapęs partijos pirmininku tarsi ir privalėjo grįžti į Lietuvą, vadovauti partijai. Bent jau pajausti tikrąjį daugumos Lietuvos žmonių gyvenimą. O su jo menkoka gyvenimiška patirtimi ir šiltnamio sąlygų karjera, tikrai būtų neprošal. Juolab ruošiantis vadovauti Vyriausybei.
Tačiau, atrodo, kad šiuo atveju jis elgiasi, kaip ir daugelis didelių atlyginimų bankų ekonomistų – be jokios krikščioniškos (nepainiokit su krikdemiška) atjautos, protingu veidu mėgstančių šaltai samprotauti apie minimalų atlyginimą. Ir jo didinimo, neva, sukeliamas problemas, neigiamą poveikį ekonomikai ir pan.
G.Landsbergis ir remiasi bankų ekonomistų nuomone. Tačiau ar tie ekonomistai visuomet teisūs? Prisiminkime kokios apokaliptinės buvo jų prognozės dėl poveikio šalies ekonomikai A.Butkevičiaus Vyriausybei MMA pradėjus kelti? Ar jos išsipildė? Ne.
Šalies ekonomika augo ir tebeauga tempais, kurie yra vieni didžiausių ES. Šiemet tikimės ir pirmasis ketvirtis rodo, jog augame greičiau nei 2,5 proc. BVP, kai ES vidurkis tik kiek daugiau nei 1%. Kitais metais, jei dešinieji nesugriaus su savo pigios darbo jėgos idėjomis, augsime apie 3%, o gal ir daugiau.
Laisvos rinkos institutas, bankų ekspertai, juos aptarnaujantys liberalai, o dabar jau, sprendžiant pagal jų lyderio pasisakymus, ir konservatoriai tiesiog paniškai bijo ir priešinasi bet kokiems dabartinės A.Butkevičiaus Vyriausybės sprendimams pagerinti žmonių gyvenimą. Ar tai būtų minimalaus atlyginimo didinimas, ar kad ir nedaug pakelti atlyginimai medikams, ar neapmokestinamų pajamų dalies padidinimas.
Ar tai yra populizmas? Ir ar toks „populizmas“ nėra naudingas žmonėms, o ypač mažiausias pajamas gaunantiems? O jei naudingas, tai gal čia nepopulizmas, o tiesiog rūpestis žmonėmis, kam politikai ir renkami? Juk mūsų piliečiai emigruoja ne tik todėl, jog svetur gali uždirbti daugiau.
Gal net daugiau todėl, kad pas mus net mėginimai žmonių padėtį pagerinti visų „laisvų institutų“ yra sutinkami kone su šakėmis? Apie skandinavus mėgstame pakalbėti visais aspektais, imame pavyzdį, tačiau tik ne, ginkdie, socialinio solidarumo politiką. Kas, beje, mano nuomone, ir yra jų sėkmės pagrindas.
Pagaliau tai nėra, priminsiu, net priešrinkiminis pasiūlymas, nes minimalų atlyginimą didinti ši valdančioji koalicija nusprendė dar pernai, prieš svarstant 2016-jų metų biudžetą.
Sotus alkano neužjaus, sako tautos išmintis ir ne tik Lietuvoje. Kaip gali suprasti ar užjausti, jei sotus europarlamentaro ar bankų eksperto atlyginimas trukdo mąstyti bent kiek blaiviai? Jei esi tuo atlyginimu atribotas nuo realaus gyvenimo ir socialinių problemų. Jei tau tie 30 eurų nėra pinigai, lyginant su tavo pajamomis.
Ir pabaigai. Gal tai nėra taip jau ir blogai – yla iš maišo išlindo. Žmonės dabar žinos, kad konservatoriai yra griežtai tik darbdavius remianti ir jų interesus atstovaujanti partija.
Kitaip sakant, desperatiškai skubanti šią „vėliavą“ perimti iš konkurentų – liberalų. Visi pastaruoju metu konservatorių ir jų lyderio pasisakymai bei veiksmai, tai tik patvirtina.
