Joms gerai, toms gupijoms, kurias kai kas kažkodėl pakrikštijo gupiais. Nė motais joms didžiosios ar mažosios kalbos ir gyvenimo klaidos, litai ar literatūra, eurai ar neurozės.
Bet, sako, gyvūnus irgi reikia mylėti, popinti, globoti, lavinti, žaisti su jais. Todėl nuo akvariumo ekrano persikeliu prie telefono – gal rasiu ką, kas patiktų mano žuvytėms.
Kad ir feisbuke, kuriame net ankstyvą savaitgalio rytą būtinai budės koks nors dar neužmigęs ar jau pakirdęs „draugas“.
Ir kas tiktų mano gupijoms? Regiu žinutę apie odos vėžį ir ką daryti pastebėjus ant kūno neaiškų spuogą. Hm, kažkaip negirdėjau, kad žuvims grėstų melanoma.
Kaip kovoti su alergija žiedadulkėms ir ką byloja patinę paakiai? Irgi netinka. Neaktualu.
Žiūriu, virtualioje erdvėje anarchiją garbstantys leftistai pliekiasi su arabes dvokiančiais mėsgaliais išvadinusiais niekdariais, kurie mąsto dešiniuoju smegenų pusrutuliu.
Ir ne šiaip riejasi, o grasina blokuoti tuos, kurie skaitys priešininkų rašliavas.
Kuo puikiausiai apversta patarlė apie du besipešančius ir trečią, tik šis šįsyk pralaimi. Ką manote apie tai, žuvelės?
Ką jos manys, švytuodamos iš kairės į dešinę ir priešingai, viršun–žemyn ir vėl atgal, o susiburiančios tik pabeldus į akvariumo stiklą, nes tai reiškia būsimą maistą. Visai kaip politikai prieš rinkimus prie Seimo lovio. Pašeriu – ir laimingos.
Bet ar tikrai? O kur dvasinis penas? Feisbuke įrašų iš „Poezijos pavasario“ – per akis. Teisingai, poezija! Paimu D.Kajoko knygą ir paskaitau joms kelis eilėraščius. Nulis reakcijos. Ne ėdalas. Gal tiks šiųmetė laureatė R.Skučaitė, kurią labai mėgsta mano vyresnėlės dukros? „Jei mane tu šį rytą budini, aš pagrosiu tau gaudžiantį rudenį...“ Deklamuoju. Deja, tas pat.
Numetęs knygą grįžtu į virtualų pasaulį – keulė rūko su besibučiuojančiais didžiavyriais.
Kaip jums tai, spalvotauodegės? Irgi neįdomu? Svarstau, kas būtų, jei joms ne oro įleisčiau pro burbuliuojantį aparatą, o tabako dūmų. Butas tikrai pradvistų. Ne, nesąmonė.
Eilinės „breaking news“ apie „Brexit“ – anglai nori palikti Europos Sąjungą. O jums kas? Juk net jūsų šildytuvo kištukas Anglijoje netilptų į elektros lizdą.
Žiū, surinko tūkstančius parašų kažkas, kad kažkas aukštesnis beveik uždraustų alų, midų ir kitokius svaigiuosius gėralus ir leistų pardavinėti tik specialiose girdyklose.
Bent tuo prilygtume švedams, kuriuos vejamės jau gal trečią dešimtmetį.
Kaip jums, rajūnės, tokia žinia? Aišku, kad dzin. Vis tiek net trimis reinkarnacijomis nepasiektumėte amžiaus, nuo kurio galėtumėte legaliai pūkštelėti į alaus bokalą.
Dzin jums ir tie butkevičiai, trečiokai, masiuliai, kurlianskiai, mockai, šimašiai ir guogos su savo šimtais tūkstančių pažymėtų ir dar daugiau be žymės eurų, su liepsnojančio dvaro intrigomis, mušimusi į krūtinę ir pažadais viską atskleisti.
Ir su savo baseinais Vilniuje ar Klaipėdoje. Būtų apie akvariumą, gal susidomėtumėte. Bet ir tai vargu.
Tai gal bent klausą turite, jei jau girdite, kaip barbenu į akvariumą? Atboginu grotuvą ir paleidžiu per kolonėles J.S.Bachą. Tokatą fugą d-mol. Tą garsiąją. Garsiai.
Akvariume – nulis emocijų. Užtat netrukus per atvirą langą (šilta juk dabar) girdžiu nevalstybine kalba kažką veblenantį balsą: „Bl.., s samogo utra!“ Bachas nutyla. Mintyse atsiprašau pažadinęs kaimyną tokiu brutaliu būdu.
Gerai, kad bent gupijos nesikeikia. Nei akvariume, nei virtualioje erdvėje. Nors, jei galėtų, tikrai turėtų ką pasakyti apie nevykusį paryčio eksperimentą sudominti kuo nors kitu, išskyrus ėdalą.
