Tos partijos, kurios pakaitomis buvo valdžioje, daug gerų dalykų yra
padariusios. Lietuva nenuėjo šunkeliais, nepadarė strateginių klaidų.
Tačiau tradicinėmis virtusios parlamentinės partijos pradėjo stabarėti,
kartotis su tomis pačiomis, tikrovėje nebeaktualiomis idėjomis ir
prarasti kūrybingų žmonių paramą.
Kai nebeturima nieko reikšmingo žmonėms pasakyti, leidžiamasi į
smulkmenas ir pigų moralizavimą.
Nesu dar sutikęs Lietuvoje žmogaus, kuris negirtų sutvarkytų
Druskininkų. Mano manymu, gyventojams svarbiausia yra tai, o ne
įstatymų pakeitimo procedūros.
Tiesą sakant, Liberalų sąjūdžio vadovybė labai aktyviai skaitė pamokslus
tiek Druskininkų merui, tiek socialdemokratams.
Beje, pastarieji dabar yra kur kas santūresni ir nepuola draskyti į
politinius gabalus nei E.Masiulio, nei Liberalų sąjūdžio. Gal pagaliau
suprato vaikišką pasakymą: „kas ant kitų sako, tas ant savęs pasisako“.
Iš partijų rinkėjams tereikia kelių aiškių dalykų: esamų problemų
suvokimo ir būdų, kaip tas problemas spręsti.
Pageidautina, kad būtų iš ko pasirinkti. Todėl pripažįstama ir
palaikoma daugiapartinė sistema.
Visa kita gyventojams yra tik smalsu: ar partijai vadovaus
V.Landsbergis, ar jo vaikaitis, ar partijos viduje yra autokratija, ar
demokratija, ar partijos narys, kartojantis dešimt Dievo įsakymų, pats
iš tikrųjų jų laikosi.
Žmonės suvokia kur kas daugiau, negu politiniam elitui atrodo. Jeigu
partija yra solidi idėjomis, aiškiai dėsto problemų sprendimo būdus ir
turi žmonių rimtai politikai vykdyti, partijų narių skandalai iš esmės
nuomonės apie partiją nepakeičia.
Deja, šiuo metu partijos yra visiškai išsekusios turiniu ir stengiasi
išsigelbėti forma: dalyvauti pramoginėse laidose, kviesti į savo gretas
eterio žvaigždes, gąsdinti grėsmėmis, moralizuoti ir mosuoti patriotizmo
vėliavėlėmis.
Jeigu partijos neatsinaujins turiniu, jos ir toliau menkės žmonių akyse,
kai nebebus jokios prasmės eiti į Seimo rinkimus ir tuštėjančią politinę
erdvę užpildys populistai, paprasčiau tariant, chaosas.
Politinis chaosas, visiškas nusivylimas partijomis, o drauge ir
parlamentu – ir yra tas antrasis, blogasis, nesugebėjusių atsinaujinti
partijų perspektyvos variantas.
Tai nereiškia, jog partijos išnyks. Jos išliks, bet dar menkesnės, negu
dabar ir tinkančios tik pagalbiniam vaidmeniui Seime kokiai nors
nepartinei specialistų vyriausybei.
Galbūt premjeras ir bus kokios nors per vargus laimėjusios partijos
atstovas, bet visa kita bus virš ar šalia partijų. Pavargę nuo
politinio chaoso, populizmo ir avantiūrizmo, gyventojai vis intensyviau
pradės dairytis „tvirtos rankos“ – tai ir dabar tebeglūdi daugelio
rinkėjų pasąmonėje.
Tinkamiausia vieta virš partijų esančiai „tvirtai rankai“ yra
Prezidentūra. Kyla vienas praktinis klausimas. Ar dabartinės,
skandaluose įstrigusios, stagnacijos apimtos ir visuomenės pašiepiamos
partijos turės kandidatą būsimuose prezidento rinkimuose, galintį juos
laimėti?
Gali, bet tik nepartinį ir niekada joje nebuvusį. Iki Liberalų sąjūdžio
skandalo niekas neabejojo, kad atėjus prezidento rinkimams E.Masiulis
bus vienas perspektyviausių tam postui – jaunas ir energingas
kandidatas. Deja, deja.
Net ir tuo atveju, jeigu E.Masiuliui keliami įtarimai subliūkštų, jis
vis tiek į prezidento postą nebeatsisėstų. Nes jau dabar yra
paženklintas politikas, o tai Lietuvos rinkėjų sąmonėje turi išskirtinį
statusą.
Rinkimai į Seimą rudenį bus įdomūs, bet ne taip jau ir tolimi prezidento
rinkimai bus dar įdomesni. Kadangi daug metų domiuosi Lietuvos
gyventojų mąstymo ypatumais, visiškai nenustebčiau, jei iš tautos gelmių
pasigirstų klausimas: o kuo dabartinė prezidentė bloga?
Ir kalba aiškiai, ir ranka nedreba. Paskutinė kadencija? Reikia keisti
Konstituciją? Pakeiskime. Liaudies prašymu viskas įmanoma. Reikia
referendumo? Pasirašysime.
Žinoma, prezidentė nesutiks, priešinsis, bet nesu visiškai tikras, ar
kategoriškai. Iniciatoriai gali pateikti tris svarbias aplinkybes
tokiam
žingsniui.
Pirmiausia – partijų griūtis. Jeigu jomis niekas nebetiki, kaip galima
pasikliauti jų partiniais kandidatais į prezidento postą. 2020 m.
baigsis ES fondai. Valstybė tam nepasiruošusi. Gatvėse pagausės
protestuotojų. Kas suvaldys tą chaosą? Reikia tvirto, patyrusio, ES
užkulisius gerai pažįstančio valstybės vadovo.
Antra aplinkybė – Rusijos grėsmė. Nors ir netiesioginė, ji jau
Baltijos regione. Ar bereikia klausti, kokio charakterio prezidento
tokioje situacijoje reikia?
Trečia aplinkybė – ES ateitis. „Brexit“, nors nedidele persvara
laimėjo pasiliekantys ES (mano prognozė), atpalaidavo išcentrines ES
jėgas, kurios strimgalviais artėja prie lemtingų sprendimo ribos.
Naujas prezidentas keletą metų gilinasi į problemas ir tik po to pradeda
aktyvią užsienio politiką. Bet tam nebėra laiko. Senesnis
patikimesnis.
Savaime suprantama, tai tik vienas galimų ateities scenarijų ir tik
tuo atveju, jeigu dabar skalbiamos partijos sėdės sudėjusios rankas ir
nesiims esminių reformų.