Tos partijos, kurios pakaitomis buvo valdžioje, daug gerų dalykų yra padariusios. Lietuva nenuėjo šunkeliais, nepadarė strateginių klaidų.
Tačiau tradicinėmis virtusios parlamentinės partijos pradėjo stabarėti, kartotis su tomis pačiomis, tikrovėje nebeaktualiomis idėjomis ir prarasti kūrybingų žmonių paramą.
Kai nebeturima nieko reikšmingo žmonėms pasakyti, leidžiamasi į smulkmenas ir pigų moralizavimą.
Nesu dar sutikęs Lietuvoje žmogaus, kuris negirtų sutvarkytų Druskininkų. Mano manymu, gyventojams svarbiausia yra tai, o ne įstatymų pakeitimo procedūros.
Tiesą sakant, Liberalų sąjūdžio vadovybė labai aktyviai skaitė pamokslus tiek Druskininkų merui, tiek socialdemokratams.
Beje, pastarieji dabar yra kur kas santūresni ir nepuola draskyti į politinius gabalus nei E.Masiulio, nei Liberalų sąjūdžio. Gal pagaliau suprato vaikišką pasakymą: „kas ant kitų sako, tas ant savęs pasisako“.
Iš partijų rinkėjams tereikia kelių aiškių dalykų: esamų problemų suvokimo ir būdų, kaip tas problemas spręsti.
Pageidautina, kad būtų iš ko pasirinkti. Todėl pripažįstama ir palaikoma daugiapartinė sistema.
Visa kita gyventojams yra tik smalsu: ar partijai vadovaus V.Landsbergis, ar jo vaikaitis, ar partijos viduje yra autokratija, ar demokratija, ar partijos narys, kartojantis dešimt Dievo įsakymų, pats iš tikrųjų jų laikosi.
Žmonės suvokia kur kas daugiau, negu politiniam elitui atrodo. Jeigu partija yra solidi idėjomis, aiškiai dėsto problemų sprendimo būdus ir turi žmonių rimtai politikai vykdyti, partijų narių skandalai iš esmės nuomonės apie partiją nepakeičia.
Deja, šiuo metu partijos yra visiškai išsekusios turiniu ir stengiasi išsigelbėti forma: dalyvauti pramoginėse laidose, kviesti į savo gretas eterio žvaigždes, gąsdinti grėsmėmis, moralizuoti ir mosuoti patriotizmo vėliavėlėmis.
Jeigu partijos neatsinaujins turiniu, jos ir toliau menkės žmonių akyse, kai nebebus jokios prasmės eiti į Seimo rinkimus ir tuštėjančią politinę erdvę užpildys populistai, paprasčiau tariant, chaosas.
Politinis chaosas, visiškas nusivylimas partijomis, o drauge ir parlamentu – ir yra tas antrasis, blogasis, nesugebėjusių atsinaujinti partijų perspektyvos variantas.
Tai nereiškia, jog partijos išnyks. Jos išliks, bet dar menkesnės, negu dabar ir tinkančios tik pagalbiniam vaidmeniui Seime kokiai nors nepartinei specialistų vyriausybei.
Galbūt premjeras ir bus kokios nors per vargus laimėjusios partijos atstovas, bet visa kita bus virš ar šalia partijų. Pavargę nuo politinio chaoso, populizmo ir avantiūrizmo, gyventojai vis intensyviau pradės dairytis „tvirtos rankos“ – tai ir dabar tebeglūdi daugelio rinkėjų pasąmonėje.
Tinkamiausia vieta virš partijų esančiai „tvirtai rankai“ yra Prezidentūra. Kyla vienas praktinis klausimas. Ar dabartinės, skandaluose įstrigusios, stagnacijos apimtos ir visuomenės pašiepiamos partijos turės kandidatą būsimuose prezidento rinkimuose, galintį juos laimėti?
Gali, bet tik nepartinį ir niekada joje nebuvusį. Iki Liberalų sąjūdžio skandalo niekas neabejojo, kad atėjus prezidento rinkimams E.Masiulis bus vienas perspektyviausių tam postui – jaunas ir energingas kandidatas. Deja, deja.
Net ir tuo atveju, jeigu E.Masiuliui keliami įtarimai subliūkštų, jis vis tiek į prezidento postą nebeatsisėstų. Nes jau dabar yra paženklintas politikas, o tai Lietuvos rinkėjų sąmonėje turi išskirtinį statusą.
Rinkimai į Seimą rudenį bus įdomūs, bet ne taip jau ir tolimi prezidento rinkimai bus dar įdomesni. Kadangi daug metų domiuosi Lietuvos gyventojų mąstymo ypatumais, visiškai nenustebčiau, jei iš tautos gelmių pasigirstų klausimas: o kuo dabartinė prezidentė bloga?
Ir kalba aiškiai, ir ranka nedreba. Paskutinė kadencija? Reikia keisti Konstituciją? Pakeiskime. Liaudies prašymu viskas įmanoma. Reikia referendumo? Pasirašysime.
Žinoma, prezidentė nesutiks, priešinsis, bet nesu visiškai tikras, ar kategoriškai. Iniciatoriai gali pateikti tris svarbias aplinkybes tokiam žingsniui.
Pirmiausia – partijų griūtis. Jeigu jomis niekas nebetiki, kaip galima pasikliauti jų partiniais kandidatais į prezidento postą. 2020 m. baigsis ES fondai. Valstybė tam nepasiruošusi. Gatvėse pagausės protestuotojų. Kas suvaldys tą chaosą? Reikia tvirto, patyrusio, ES užkulisius gerai pažįstančio valstybės vadovo.
Antra aplinkybė – Rusijos grėsmė. Nors ir netiesioginė, ji jau Baltijos regione. Ar bereikia klausti, kokio charakterio prezidento tokioje situacijoje reikia?
Trečia aplinkybė – ES ateitis. „Brexit“, nors nedidele persvara laimėjo pasiliekantys ES (mano prognozė), atpalaidavo išcentrines ES jėgas, kurios strimgalviais artėja prie lemtingų sprendimo ribos.
Naujas prezidentas keletą metų gilinasi į problemas ir tik po to pradeda aktyvią užsienio politiką. Bet tam nebėra laiko. Senesnis patikimesnis.
Savaime suprantama, tai tik vienas galimų ateities scenarijų ir tik tuo atveju, jeigu dabar skalbiamos partijos sėdės sudėjusios rankas ir nesiims esminių reformų.
