Savaitė po dienos „Užkalbink!“, rytas, artipilnis miesto autobusas. Įlipa panašaus į akcijos rengėjų amžiaus jaunuolis. Atsisėda priekyje ir visi netrukus tai pajunta, mat iš ausinių liejasi įkyri muzika.
Bet tai niekis. Jaunuolis namuose nespėjo pavalgyti, tad išsitraukia vaflių pakelį ir ima juos garsiai triauškinti, iš butelio užsigerdamas gaiviuoju gėrimu.
Iki tol šalia sėdinti mergina užsisvajojusi žiūrėjo pro langą, tačiau nepakėlusi triukšmo ir čepsėjimo išsitraukė išmanųjį telefoną ir ėmė naršyti internete. Kita moteris nusuko akis, o trečia iškalbingai atsiduso.
Užkalbinti jį? Bet ar išgirs, supras?
Taip, spengianti tyla ir žvilgsniai į grindis važiuojant liftu, laukiant eilėje nuteikia nejaukiai.
Tačiau kaip autobuse užkalbinti jaunuolį, jei jis įbedęs akis į savo išmanųjį telefoną, jei jo nepaleidžia net eidamas gatve? Tu turi stebėti, kad į jį neatsitrenktum, o ne svarstyti, kaip jį užkalbinti.
O ką užkalbino lietuviško kuklumo raginantis atsisakyti dienos „Užkalbink!“ sumanytojas T.Ramanauskas?
Jis pabendravo su docentu, kuriam skundėsi dėl atminties nykimo, taksistu, kuris papasakojo, kad jam ką tik operavo įaugusį nagą, bet jis negali nevairuoti, kreipėsi į lifto pakeleivę, kuri nieko nežinojo apie kalbinimo dieną ir todėl atsiprašė, kad neturi pasiruošusi jokios temos.
Pasirodo, tą dieną troleibuse buvo galima išgirsti ir tokių kalbinimo pavyzdžių: „Jūs lipate kitoje stotelėje?“ „Ne.“ „Aš taip pat ne.“ Ar tarpusavio bendravimą iš tiesų skatina tokie dialogai? Greičiau vienas kito erzinimą.
Visai kitaip nuteikė gūdžiame kaime sutiktos nepažįstamos senutės žodžiai. Išlingavusi iš trobos su lazda ji nieko nelaukdama kreipėsi į praeivius: „Labas, einu krapų sodint.“
Neerzino. Atvirkščiai, prisiminus visą dieną šis kreipinys vertė šypsotis ir kartoti senolės žodžius.
Apskritai kaime nepasakyti „Laba diena“ kiekvienam net visiškai nepažįstamam žmogui nemandagu. Sustoti pasišnekėti apie krapus ar vištas – taip pat įprastas dalykas. Tad dienos „Užkalbink!“ sumanytojai prašauna pro šalį, kaltindami lietuvišką kuklumą.
Sako, kad visi šunų šeimininkai yra draugai. Susitikę vedžiodami savo augintinius jie gali valandų valandas šnekėtis apie keturkojų būdą, ligas, dresavimą. Net būdami visiškai nepažįstami.
Atvažiavęs į automobilių servisą taip pat būsi savas, jei mechanikai supras, kad „rauki“ apie vožtuvų darbą ar važiuoklės problemas.
Tad viskam savas laikas ir vieta. O gatvėje kalbėjimasis apie nieką su nepažįstamaisiais – kažin ar tiesus kelias į šiltesnį bendravimą.
„Sostinė“
