Pavyzdžių toli ieškot nereikia. Tai ir piktnaudžiavimas alkoholiu, tabaku bei dar kenksmingesnėmis baisybėmis, beprasmės valandos priešais televizorių, daugiadienės apsirijimo fiestos, droviai pavadintos „šeimos šventėmis“, ir dar daug kitokių sadomazochistinių dalykų.
Visus juos galima apibūdinti vienu sakiniu – kantrus ir atkaklus lipimas ant grėblio.
Politinėse ražienose dažniausiai pakanka vieno grėblio kokiam tūkstančiui gumbų išrašyti.
Paprastai jis įpakuotas daug dailiau nei banalus žemės ūkio padargas. Ant jo – ir spalvotos etiketės „mes kitokie“, ir dailūs kaspinai „esame nesusitepę“, ir gundančios girliandos „kovosime su sistema“.
Tokį grėblį paprastai nešiojasi žmonės, anksčiau, girdi, niekuomet neteršę savo dorų pūslių valdiškais prietaisais, tačiau, nepaisant to, turintys keletą paprastų, bet aiškių receptų. Visam kam. Nuo bendrojo vidaus produkto didinimo iki visuomenės sveikatinimo urmu.
Žmogui, kuris jau tuoj tuoj šoks į politikos ražienas, tokie pažadai patinka.
Kadangi jis pats irgi įsitikinęs, kad viskas toje politikoje paprasta.
Tą pasodinai, tą uždarei, Seimo narių skaičių sumažinai perpus, gal net iš viso jis nereikalingas, juk paprasčiau, kai viską valdo arba tvirta ranka, arba šlubas vokietis, žodžiu, nereikia mums tų sudėtingų žodžių, ačiū.
Ir tu jam nepaaiškinsi, kad gamtoje egzistuoja tik du tokie cikliški dalykai, nutinkantys kartą per ketverius metus.
Vienas jų yra indiškos cikados, dar vadinamos „Pasaulio taurės cikadomis“, nes jos išsirita per pasaulio futbolo čempionatą ir gyvena tik mėnesį, tai yra tiek, kiek ir trunka šis sporto renginys.
O antrasis yra nauji tautos gelbėtojai, kurie irgi išsiperi kartą per ketverius metus, gyvena tol, kol trunka rinkimų kampanija, o tada tyliai virsta standartiniais politikais.
Tačiau kadangi mūsų grėblio garbintojas statistika nesidomi, jis kartą per ketverius metus patiki – viskas, pagaliau radau tą stebuklingą lazdelę, kuria pamojavus išsispręs visos mano asmeninės problemos, o kartu ir visos valstybinės.
Gali jam ištisus trejus metus aiškinti, kad jokia valdžia, net ir stebuklingos lazdelės išperėta, tiesiog fiziškai nepajėgi sutvarkyti žmogaus asmeninių reikalų. Ji negali išmokyti, ji negali išauklėti, ji negali surasti darbo ir šeimos, ji negali padėti tos šeimos išsaugoti...
Vardinti, ko valdžia negali ir niekuomet negalės, būtų daug ilgesnis pratimas negu tai, ką ji gali ir daro. O mūsų šokinėtojas grėbliais ilgų pratimų nemėgsta. Todėl ketvirtaisiais metais ir vėl lips ant grėblio.
O, be to, kaip tu atsispirsi grėblio vilionėms, kai šįsyk jį pagamino pačios profesionaliausios valstietiškos rankos?
Kas jau kas, o žemdirbys tikrai padarys tokį grėblį, kuris tinka tik savo tiesioginei paskirčiai ir niekuomet netaps didesnio pavojaus šaltiniu.
O dar grėblys ir žalias, ir ekologiškas, reitingais ir pažadais apaugęs, net seilė varva.
Juk nepalyginsi su kitu, kuris lyg ir grėblys, lyg ir naujas, tačiau pakrikštytas tik dviem pavardėmis, viena iš kurių, rodos, ketino neapmokestinamąjį minimumą didinti, tada persigalvojo ir sumanė su korupcija kovoti.
Kadangi antroji pavardė didesnę savo karjeros dalį praleido transliuodama iš ekrano patvorio naujienas, grėbliui tai didelio žavesio nesuteikia, juolab kad ir patvorio istorija visiems tiek pabodo, kad net eilinis laiškas iš Čikagos automatiškai siunčiamas į šiukšlinę.
Todėl kai spalį išgirsime skambų „pokšt“, nepulkime klausinėti, kam čia skambina varpai. Jokie varpai čia neskambina. Mat patiems kantriausiems varpams būtų seniai pabodę apdainuoti eilinio rinkėjo klystkelius.
Tiesiog tas „pokšt“ signalizuoja, kad dar kartą rinkėjo kakta sutiko grėblio kotą.
Belieka tikėtis, kad gumbas nebus toks masinis, kaip žada reitingai.
