Štai E.Masiulis su R.Kurlianskiu prie Seimo apsikeitė brangiausia pasaulyje dėžute nuo alkoholinio gėrimo. Nei priežastys, nei pasekmės nėra aiškios ir dar labai ilgai neišaiškės, bet užtat kaip nenuobodu!
Arba štai berašant šį tekstą vaizduoklyje iššoko langas, siūlantis kompiuterio programinę įrangą atnaujinti į „Windows 10“. Nors man puikiausiai sekasi naudotis ir senąja programa, „Windows“ kūrėjai įsitikę, kad man ji jau turėjo pabosti, tad siūlo naujovę. Jei paspausčiau mygtuką „atnaujinti“, būtų dar nenuobodžiau. Kokias tris valandas, kol programa atsinaujintų ir vėl galėčiau tęsti, ką pradėjęs.
Kažkur skaičiau, kad dabarties technologinio pasaulio paaugliai apie 10 valandų per parą praleidžia informaciniame šiukšlyne, o net du iš trijų išmanųjį telefoną nešasi į dušą. Nėra ko kaltinti paauglių, nes bemaž kiekvienas mūsų pirštu šlifuojame liečiamąjį ekraną tiek stenėdami tupykloje, tiek bendraudami su bičiuliu prie stalelio.
Kas iš to? Labai daug. Dabartis yra nenuobodi, o praeitis yra nuobodi. Todėl ir esame dabartistai, neatsimenantys, ką darėme aną vasarą. Nuobodžiavome? Taip išeina. Nors dabar jau nenuobodžiaujame, bet rytoj atrodys visai kitaip. Kodėl? Nes dabar tekame (ne)nuobodžiu kanalizacijos vamzdžiu iš F raidės.
Nuobodulio trūkumas naikina kūrybingumą. Paradoksali mintis, ar ne? Bet pamasažuokime ją. Palyginkime nuobodulį su skausmu.
Atsimenu tėvo istoriją apie bičiulį, kuris Operos ir baleto teatre pasakodamas anekdotą alkūne atsirėmė į įkaitusią apšvietimo lempą. Kai anekdoto sukeltą mandagų kikenimą atskiedė žmogienos svilėsių kvapas, skausmo nuo vaikystės nejaučiantis tėvo bičiulis pakėlė iki kaulo nudegusią ranką ir nusikvatojo.
Skausmas mums padeda laiku pakelti ranką nuo įkaitusios lempos. Nuobodulys irgi kažką sako, kažką signalizuoja.
Kai kurie filosofai ir menininkai įsitikinę, kad nuobodulys perkrauna smegenis išstumdamas iš jų susikaupusias šiukšles. O tik tokia nušvarėjusi sąmonė tampa pajėgi sugalvoti, atrasti, sukurti šį tą kitokio, šį tą savito. Nebūtinai A.Einsteino reliatyvumo teoriją. Gal kokį programavimo piruetą ar įdomesnę žiedžiamo puodo formą.
Neatsitiktinai ne vienas menininkas yra užsiminęs, kad įdomiausių, išradingiausių įžvalgų yra priėjęs po ilgesnio ar trumpesnio nuobodulio laikotarpio.
Štai amerikiečių filosofijos profesorius A.Elpidorou priminė, kad F.Nietzsche rašė apie nuobodulio kūrybinę energiją ir jo sąsajas su menu. Taip pat manė ir S.Sontag, savo dienoraštyje parašiusi, kad įdomiausias tuometinis menas buvo nuobodus: „J.Johnsas nuobodus. S.Beckettas nuobodus, A.Robbe-Grillet nuobodus. Ir t.t. Gal menas turi būti nuobodus. Dabartinis.“
O štai J.Brodskis nuobodulyje įžvelgė net egzistencinę plotmę. Poetas pavadino nuobodulį „langu į beribį laiką“ ir kalbėjo apie jo sugebėjimą mūsų egzistencijai suteikti perspektyvą, parodyti mūsų baigtinumą ir veiksmų bergždumą.
Nors yra tūkstantis meno apibrėžimų, verta įsiklausyti ir į filosofo iš Kalifornijos universiteto Alvos Noe pasažą: „Meno kūriniai, nors ir skirtingi, mums suteikia nuobodulio galimybę. Ir jie tai daro, kai viskas gyvenime nukreipta prieš nuobodulį. Gal tai viena meno dovanų? Galbūt galia sukelti nuobodulį iki ašarų ir yra atsakymas, kas yra menas ir kodėl jis toks svarbus?“
Kita vertus, gal būtent dėl to dabarties žmonės privengia meno kūrinių, kurie, be viso kito, sukelia ir šiokį tokį nuobodulį, tikrai didesnį nei kasdienės feisbukinės masinės psichozės.
Tad sveikas, nuoboduly. Kol sveikas. Kol technologijų inžinieriai neišoperavo tavęs iš gyvenimo – kaip kad liga išoperavo skausmą iš anekdotų karaliaus kūno.
