Susirėmimo būta neeilinio ir atrodė, kad šįkart Seimo dauguma ne tik rimtai įsikibs į atlapus šalies vadovei, bet ir ją papurtys.
To buvo ne juokais išsigandusi ir pati rūmų S.Daukanto aikštėje šeimininkė – Prezidentūros koridoriais skrajojo net apkaltos šmėklos, o D.Grybauskaitės atstovai be jokių užuolankų prašė Seimo opozicijos kuo greičiau gelbėti šalies vadovę nuo tuoj tuoj prasidėsiančių mėginimų ją atstatydinti.
Tokią įtampą buvo sukėlę valdančiųjų mėginimai sukurti specialią Seimo komisiją, kuri turėjo aiškintis daugelį pastaraisiais metais didelį atgarsį sukėlusių istorijų, susijusių su politikų, pirmiausia prezidentės, manipuliavimu teisėsauga.
Po komisijos didinamuoju stiklu ir skalpeliu turėjo gultis istorija apie vadinamąjį juodąjį viceministrų sąrašą, kuriuo D.Grybauskaitė po prezidento rinkimų šienavo ministerijas, net grasino visai Vyriausybei, bet kurio atsiradimas bei paslaptys taip ir liko po devyniais užraktais. Tokia pat visiškai miglota pažyma buvo užkirstas kelias pirmajam Seimo vicepirmininkui V.Gedvilui tapti švietimo ir mokslo ministru.
Po šios sėkmingos akcijos D.Grybauskaitė, regis, visai atsipalaidavo ir suįžūlėjo – po to, kai Seimas ėmė priešintis jos brukamiems kandidatams į generalinius prokurorus, ji Seimo valdybai ėmė grasinti naujomis pažymomis apie tai, kad neva kai kurie Seimo nariai bendrauja su nusikaltėliais, o kai kuriems kandidatams net siūlyta išsipirkti postą.
Greitai paaiškėjo, kad visa tai – visiškas pramanas. Ir ką? Ogi nieko – teisėsauga, nors ir skatinama kai kurių atkaklesnių politikų, kratosi savo pareigos tai ištirti kaip velnias kryžiaus.
Kuriama Seimo komisija ketino pakedenti ir senesnę istoriją – Prezidentūros. Sumaniusi pareklamuoti savo šeimininkę prieš prezidento rinkimus ji nutekino slaptą saugumo pažymą apie Rusijos neva rezgamus baisius kėslus prieš D.Grybauskaitę.
Prezidentūra dėl to irgi išsisuko teismuose – esą tos slaptos saugumo žinios buvo įslaptintos neteisėtai, tad jas ir buvo galima nutekinti.
Visos šios istorijos išties vertos to, kad tie, kurie turėtų atlikti parlamentinę kontrolę, imtų ir pagaliau išnarstytų jas iki pat pašaknių.
Žinoma, rinkimų išvakarės tam – ne pats geriausias laikas. Be to, akivaizdu, kad „tvarkiečiai“ ir dalis socialdemokratų, kurie labiausiai kėlė šią idėją, pirmiausia siekė pristabdyti šalies vadovės beribį norą vadovauti teisėsaugai.
Visi šie tyrimai turėjo įvykti gerokai anksčiau, o juos turėjo vykdyti tos nuolatinės Seimo struktūros, kurios tam ir skirtos, – pirmiausia Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija.
Bet net ir toks žingsnis, kuris nesibaigė komisijos sukūrimu, vertintinas teigiamai ir prisidės prie demokratijos stiprinimo.
Todėl opozicijos ir pačios prezidentės kaltinimai, kad tokios komisijos kūrimas yra tiesiog nusikaltimas ar net tėvynės išdavystė bei tarnystė Rusijai, – gryniausio politikavimo pavyzdžiai.
Kurį laiką atrodė, kad komisija, nepaisant įnirtingo opozicijos ir Prezidentūros pasipriešinimo bei spaudimo, vis dėlto bus sukurta.
Buvo likęs paskutinis balsavimas dėl jos sudarymo, jis buvo vis atidėliojamas ir pagaliau – keberiokšt – atidėtas tolimai ateičiai.
Kodėl taip atsitiko? Pirmiausia todėl, kad subyrėjo pačių valdančiųjų gretos. Jos aižėjo visada – iš komisijos rėmėjų gretų išdidžiai pasitraukė didžiausiais politiniais švaruoliais staiga tapę „darbiečiai“.
Tačiau svarbiausia buvo ne ši partija, nusprendusi taip dar kartą įsiteikti šalies vadovei ir galbūt gauti paskutinę malonę dėl juodosios buhalterijos bylos, o tai, kad pakriko pagrindinės valdančiosios jėgos – socialdemokratų – gretos.
Šios partijos vadovybė ir pirmiausia pats premjeras A.Butkevičius bent netrukdė kurti komisijos ir atrodė pasiryžę tam, dėl ko seniai ir net viešai baugino prezidentę, – prikirpti jai uodegą dėl manipuliavimo teisėsauga ir taip atkeršyti už visas skriaudas ir pažeminimus, patirtus per visą kadenciją.
Bet galų gale pats A.Butkevičius – pagrindinis visų prezidentės atakų taikinys – pareiškė, kad tos komisijos nebereikia, nes jis nenori prieš Seimo rinkimus valstybėje sukelti politinės krizės.
Negana to, dar driokstelėjo Liberalų sąjūdžio ir jo lyderio E.Masiulio korupcijos skandalas, užgožęs viską, tačiau bent iš dalies paaiškinantis, kodėl opozicija taip nenorėjo komisijos, galinčios supykdyti S.Daukanto aikštės šeimininkę. Nenorėjo, tačiau, kaip paaiškėjo, vis tiek neišsisuko.
Žinoma, gali būti, kad pats premjeras, o gal ir visi valdantieji mainais už atsitraukimą įgijo prezidentės palankumą ar bent tikisi prieš rinkimus jaustis saugesni.
Kita vertus, neatmestina, kad, kaip dažniausiai ir būdavo per visą kadenciją, valdantieji tiesiog išsigando atviro susirėmimo su Prezidentūra.
Valdančiųjų vedliai tvirtina, kad ir kiti politikai gali sekti V.Gedvilo, kuris žada savą istoriją iki galo išsiaiškinti privačiai, teisiniu būdu, pavyzdžiu. O kaip parlamentinė demokratija? Nieko, palauks. Juk ne pirmą kartą bandoma garsiai duoti atkirtį Prezidentūrai, o po to tyliai neriama į krūmus.
