Raginimai versti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valdžią ir grįžti į Sovietų Sąjungos sudėtį 1991 metais garsiausiai skambėjo Vilniaus gamyklose.
Ką veikė jose suburtos draugovininkų organizacijos, Sausio 13-osios bylą nagrinėjančiame Vilniaus apygardos teisme vakar prisiminė buvęs gamyklos „Elfa“ darbuotojas Borisas Neino.
Liepė platinti atsišaukimus
Tuomet magnetofonų pakuotoju dirbęs 24 metų jaunuolis gamykloje pamatė skelbimą, kviečiantį jungtis į draugovininkų organizaciją ir nuo galimų išpuolių saugoti sovietinius paminklus.
Tačiau tikrosios draugovininkų pagalbos prireikė sausio 12-osios vakarą.
Jie buvo sukviesti į Lietuvos komunistų partijos (LKP) Vilniaus miesto skyrių, kur LKP Centro komitete dirbęs atsargos pulkininkas Vitalijus Šurupovas įsakmiu tonu visus suskirstė į tris grupes ir parodė kelias krūveles atsišaukimų.
Vieną jų paėmęs B.Neino perskaitė rašomąja mašinėle rašytą tekstą, raginantį nuversti Lietuvos Vyriausybę ir Aukščiausiąją Tarybą ir atkurti sovietų valdžią.
Darbininkams nurodyta šiuos lapelius nugabenti į Aukščiausiąją Tarybą ir Vyriausybę. „Įteik bent vienam deputatui“, – tokį V.Šurupovo nurodymą išgirdo B.Neino, bet užduotis jam pasirodė neįgyvendinama.
Ruošėsi gintis kabeliu
Vakare užduotis gavusiems lapelių dalytojams buvo nurodyta į partijos būstinę būtinai grįžti iki 1 val. 30 min.
Dauguma sugrįžo pusvalandžiu anksčiau ir vėl buvo padalyti į dvi grupes.
LKP Vilniaus skyriaus kieme jų jau laukė du autobusai. Į juos susėdusiems vyrams buvo padalyti raudoni raiščiai. Autobusas, kuriame sėdėjo B.Neino, nuvažiavo prie Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) pastato S.Konarskio gatvėje.
Draugovininkai gavo nurodymą budėti prie įėjimo, o jei kas užpultų, gintis bet kokiais daiktais. B.Neino iš statybų aikštelės buvo pasiėmęs apie 60 centimetrų kabelį, kiti vežėsi pagalių bei guminių lazdų.
Savo misijos nesuprato
Liudytojas teigė, kad išsirikiavę netoli pastato jie pastebėjo, jog iš šalia esančio namo penktojo aukšto kažkas šovė, bet kulka žmonių nekliudė.
Apie tai jis pranešė netoliese esančiam kariškiui ir netrukus namo langus apšvietė tankai.
Kariškiams užėmus pastatą į vidų buvo įleisti ir draugovininkai. Iš televizijos bufeto, kuriame šeimininkavo sovietų kariai, jiems buvo leista parsinešti kelias dėžes maisto.
„Mes tik sėdėjome pirmajame aukšte ir manėme, kad kovojame su Vytautu Landsbergiu“, – taip savo misiją apibūdino vilnietis.
Į televizijos pastatą jie rinkdavosi kas rytą iki sausio 18-osios.
Tuomet LKP sekretorė B.Neino nurodė daugiau ten neiti, nes pasikeitė valdžia ir pastatą saugo policija.
Žinios – tik po cenzūros
Iš kariškių nusiaubto LRT pastato propagandines naujienas pradėjo transliuoti vadinamoji „Kaspervizija“.
Jos diktoriumi tapęs tuometis LKP CK konsultantas Steponas Toliautas prisiminė, jog daug žodžių iš interviu su įvairiais veikėjais buvo tiesiog iškerpama.
S.Toliautui teko ne tik eteryje skaityti propagandines naujienas, bet ir rūpintis į Lietuvą tomis dienomis atvykusiais Sovietų Sąjungos žurnalistais.
Liudytojas teigė Sausio 13-osios įvykių išvakarėse turėjęs informacijos, kad planuojamas pastatų šturmas, bet esą niekas nesitikėjo, kad per tuos įvykius bus aukų.
Po įvykių – nežinia
S.Toliautas prisiminė, jog po Sausio 13-osios atmosfera LKP CK buvo slogi: „Daug kam žemė išslydo iš po kojų. Dauguma to nesitikėjo ir nežinojo, kaip viskas klostysis toliau, nes visi sprendimai buvo priimami Maskvoje. Mes juos tik vykdėme.“
Jis prisiminė, jog Sausio 13-osios rytą koridoriuje sutiktas LKP CK sekretorius Algimantas Naudžiūnas trumpai ištarė: „Sovietų Sąjungai p...c.“
Daugybės priekaištų sulaukė ir LKP vadovas Mykolas Burokevičius, net pasigirdo siūlymų jam atsistatydinti.
S.Toliautas įsitikinęs, jog LKP vadovas negalėjo savarankiškai priimti sprendimų, – tomis dienomis Centro komitete lankydavosi daug kariškių, o vienas KGB kapitonas nuo M.Burokevičiaus nesitraukdavo nė per žingsnį.
„Susidarė toks įspūdis, kad ne partija vadovavo armijai, o armija partijai“, – dėstė buvęs LKP veikėjas.
Atsisakė keistų pareigų
Dar prieš tragiškus Sausio įvykius S.Toliautui buvo siūloma tapti Nacionalinio gelbėjimo komiteto vadovu.
Kas buvo tikrasis jo vadovas, neatskleista iki šiol, o šio posto atsisakęs LKP konsultantas iki šiol įsitikinęs, kad tokia organizacija realiai neegzistavo.
Prisidengdama šiuo pavadinimu sprendimus esą priimdavo nedidelė grupė politinių veikėjų.
Vadovauti antivalstybinei organizacijai atsisakęs S.Toliautas po Sausio įvykių vis tiek gavo aukštesnį postą – kovo mėnesį jis tapo LKP Informacijos agentūros vadovu.
