Politinės korupcijos skandalas rutuliojasi jau trečią savaitę, o prieš keletą dienų įtraukė ir antrąją politinę jėgą. Teisėsauga su kratomis užgriuvo vieną pagrindinių valdančiosios Darbo partijos lyderių Seimo narį V.Gapšį.
Prokurorai teigia, kad koncernas „MG Baltic“ šiam politikui ne kartą davė kyšių už jam palankius šios partijos frakcijos balsavimus Seime.
Bet bene pagrindinės teisėsaugos pastangos buvo nukreiptos prispausti ir priversti prisipažinti pagrindinį jos klientą ir viso tyrimo herojų – „MG Baltic“ vieną vadovų R.Kurlianskį, kurį prokurorai teismo prašė už grotų palikti dar dviem mėnesiams.
Teismas šio prašymo netenkino ir R.Kurlianskį paleido iš Lukiškių kameros, taip suteikdamas papildomo peno spėliojimams, kad galbūt teisėsaugos turimi įrodymai ne tokie geležiniai, o visas tyrimas – ne toks įspūdingas, kaip atrodo iš šalies.
Kad ir kaip klostytųsi tyrimas, jau dabar akivaizdu, kad teisėsaugininkai pakeitė šalies politinį žemėlapį.
Pirmiausia, į tuos nesenus laikus, kai turėjo žūtbūtinai kovoti dėl to, jog apskritai peržengtų 5 procentai Seimo barjerą, sugrįžo pirmieji skandalo herojai – Liberalų sąjūdis.
Atrodo, kad pirmasis skandalo įvykis – ketvirtis milijono eurų neaiškios kilmės grynųjų E.Masiulio namuose – smūgis žemiau juostos šios partijos rinkėjams. Juos susigrąžinti bus iš tiesų labai sunku.
Pagrindinės dešiniosios jėgos karūną iš liberalų vėl atgavę konservatoriai netrukus sulaukė kirčio iš vidaus.
Išvadinusi šią partiją nedemokratiška, iš jos gretų pasitraukė net tris kartus į Seimą išrinkta vyriausia parlamentarė 79-erių V.M.Čigriejienė. Ji gal ir pati nebebūtų dalyvavusi rinkimuose, jei nebūtų pasijutusi atstumta ir niekam nereikalinga.
Dabar Kaune konservatoriai, iškėlę naują kandidatą, gavo stiprų varžovą, kuris stos į kovą savarankiškai.
Kuo daugiau rietenų tradicinėse partijose, tuo daugiau galimybių kovoti dėl rinkėjų balsų naujai susikūrusiems dariniams.
Todėl ši situacija palanki staiga rinkimų orbitoje nušvitusiai Valstiečių ir žaliųjų partijai, kuri jau net skelbia būsimus savo ministrus. Ar ne per anksti?
Ar nepaskęs ji vidaus rietenų liūne, kaip ne kartą atsitiko į Seimą įsiveržusiems naujiems gelbėtojams?
Mes ir mūsų politika – lyg prekybos centras, ant kurio prekystalio senas prekes greitai keičia naujos su pratęstu, tačiau taip pat greitai pasibaigiančiu galiojimu.
