Valdžia pagaliau suprato, kad taip paprastai visų grafičių piešėjų neišgaudysi. Neužtenka ir vien bausti pastatų šeimininkų, reikalauti uždažyti sienas, ant kurių atsirado piešiniai. Tačiau kol ji praregėjo, mieste turbūt neliko nė vieno pastato ar tvoros, ant kurios nebūtų terlionės.
Pagaliau pastebėję, koks išterliotas miestas, valdininkai ėmė dairytis ir dairėsi itin plačiai. Jų žvilgsnis pasiekė net tolimąją Australiją. Ir nutarė Vilniaus valdininkai rinktis kengūrų šalies pavyzdį, kaip kovoti su grafičių piešėjais.
Remdamasi Australijos patirtimi savivaldybė pasiūlė darbus atlikti keliais etapais.
Pirmiausia per dvi ar tris savaites visi grafičiai bus nufotografuoti ir sužymėti žemėlapyje. Paskui specialistai atliks piešinių analizę pagal braižą, naudojamus dažus. Jei pavyks – piešinius priskirs terliotojui. Tada jau bus aišku, kiek kuris pasidarbavęs.
Kovoti su terliotojais valdžia kvies ir vilniečius, kai kuriose vietose įrengs kameras, skatins gyventojus stebėti jų filmuojamus vaizdus.
Kitas valdžios siekis – uždažyti visus grafičius. O jeigu atsiras naujas, jį vėliausiai po dviejų parų vėl uždažyti. Mat grafičiai – kaip Sosnovskio barščiai. Šalia naujo atsiranda vienas, kitas. Taip jie plinta.
Grafičiai pagaliau ir valdžiai įsipyko, tad ji paskelbė šūkį: „Jokios tolerancijos terlionėms!“
Net tose vietose, kur grafičius buvo galima piešti legaliai, netrukus leidimas bus panaikintas. Baltos sienos savivaldybei atrodo gražiau nei išmargintos kaip Velykų margutis.
Į kovą ketina įsitraukti ir saugos tarnybos, nes policininkai užversti kitokiu darbu ir iš jų pagalbos nesulauksi. Valdžia neslepia – jei pavyks prigriebti bent kelis grafičių piešėjus, sienos iškart taps švaresnės. Mat iki šiol pareigūnai buvo pričiupę tik atsitiktinius sienų terliotojus. Iki tikrųjų profesionalų jie neprisikasė.
Savivaldybės nurodomas skaičius, kad mieste yra 4-5 tūkstančiai grafičių, atrodo juokingai. Jų tikrai galima suskaičiuoti daugiau.
Sunku surasti kitą taip apterliotą sostinę. Sako, kad tai dvidešimties niekšelių darbas. Maždaug tiek asmenų nuolat piešia ant sienų ir tvorų.
Tik piešimu tai sunku pavadinti. Greičiau tai panašu į šuns žymėjimą pakėlus koją. Meniškų grafičių kaip kaimynų Lenkijoje Vilniuje vos vienas kitas.
Tad savivaldybės atstovai šiuo atveju teisūs – pas mus grafičiai tikrai ne saviraiškos būdas ir ne menas. Tai tiesiog miesto teršimas. O teršėjas privalo mokėti. Tad pričiupus terliotojus jiems dar teks ir sumokėti už savo niekingus darbus.
„Sostinė“
