Tačiau pernai gruodžio pabaigoje teismas nusprendė, kad kaltųjų šioje istorijoje nėra, o nekaltai kalėjusio žmogaus niekas net neatsiprašė.
Klaipėdos apylinkės teismo sprendimą M.Gelžinis apskundė. Klaipėdos apygardos teismas nusprendė, kad byla buvo išnagrinėta neteisingai ir ją teks atversti dar kartą nuo pat pradžių.
Nujautė, kad reketuos, todėl pasiėmė peilį
Tragedija karjeros laiptais pradėjusio kilti vyro gyvenime nutiko 2008 metų kovo 22-osios naktį. Dieną jam bene dešimt kartų skambino vienas pažįstamas ir reikalavo susitikti. M.Gelžinis suprato, kad iš jo bus reikalaujama pinigų. Kai jam paskambino dar kartą po vidurnakčio ir liepė išeiti į kiemą, vyras spontaniškai čiupo peilį ir paprašė motinos, su kuria gyveno viename bute, kad ši kviestų policiją.
Kieme laukė du vyrai, apsiginklavę gumine lazda. Gavus ja du stiprius smūgius M.Gelžiniui teko gintis. Vienam asmeniui, kurio net nepažinojo, jis du kartus dūrė peiliu. Vyras po trijų parų ligoninėje mirė.
2010 metais Klaipėdos apygardos teismas M.Gelžiniui už nužudymą skyrė devynerius metus nelaisvės.
Visą laiką tvirtinęs, kad tik gynėsi, M.Gelžinis kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą. Teisėjų kolegija ankstesnį nuosprendį panaikino ir konstatavo, kad M.Gelžinis kitam asmeniui gyvybę atėmė neperžengęs būtinosios ginties ribų.
Tokia pat buvo ir septynių Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjų nuomonė.
Tuomet M.Gelžinis Klaipėdos apylinkės teisme pateikė ieškinį Lietuvos valstybei. Patirtą turtinę žalą – darbe negautas pajamas – jis įvertino 16 tūkst. eurų, neturtinę žalą – 43 tūkst. eurų (po 41,99 euro už kiekvieną nelaisvėje išbūtą dieną).
Pernai gruodžio pabaigoje Klaipėdos apylinkės teismas ieškinį atmetė neįžvelgęs tyrėjų, prokurorų ar teisėjų neteisėtų veiksmų.
Apie tragediją šneka nenoriai
Didžiulių išgyvenimų patyręs ir iki šiol žudiko etiketės negalintis nusimesti nekaltas vyras bando grįžti į įprastą gyvenimą, dirba ir labai nenoriai šneka apie savo tragediją.
„Vyras, kurį pažinojau gal porą savaičių ir gal tris kartus bendravau, man skambino daugybę kartų. Supratau, kad, liaudiškai tariant, atvažiuoja reketuoti. Taip pat supratau, kad jie buvo girti – niekada negali žinoti, kas girtam šaus į galvą. Nujaučiau, kad šitas susitikimas geruoju nesibaigs, todėl paprašiau mamos, kad skambintų policijai. Peilį pasiėmiau automatiškai. Gavau porą smūgių lazda, o tuomet ir vėl mano galvoje įsijungė automatika“, – pasakojo Mindaugas.
Tuo metu jis dirbo Karinėse jūrų pajėgose. Iš pradžių jūreiviu, o prieš porą dienų iki tragedijos buvo paaukštintas – tapo uosto katerio bocmanu. Jis iškart viską papasakojo savo tiesioginiam vadui, o netrukus atvyko policija. Teismo jis laukė suimtas.
„Žinau, kad esu nekaltas, kad tai buvo būtinoji gintis, tai sakiau ir per ikiteisminį tyrimą, ir teismuose. Niekada nekeičiau parodymų“, – dėstė klaipėdietis.
Jis patyrė, ką reiškia gyventi su tokia našta.
„Labai sunku gyventi. Sunku ištverti psichologiškai ir nepalūžti. To nepatyręs savo kailiu, už grotų nekaltai nepabuvęs niekada manęs nesupras, kad ir kiek pasakočiau savo išgyvenimus. Kai apygardos teisme perskaitė nuosprendį, kad esu nuteisiamas devyneriems metams, atrodo, nė neišgirdau ar nesupratau. Prireikė laiko, kad atsipeikėčiau ir suvokčiau, kas nutiko. Kaip taip gali būti – juk aš nekaltas.
Kai Aukščiausiajame teisme pasakė, kad esu nekaltas, vėl ne iš karto patikėjau. Keista, visą laiką tikėjau savo nekaltumu, o tuomet, kai pasakė, kad esu nekaltas, ėmiau dvejoti, ar gerai išgirdau, ar teisingai supratau. Viskas buvo kaip per sapną“, – kalbėjo M.Gelžinis.
Jis neabejoja, kad už patirtas kančias ir žalą turi būti atlyginta.
„Tai, ką išgyvenau, nenupasakojama ir neįvertinama pinigais. Kas gali įkainoti laisvę? Ji neįkainojama. Viskas žlugo, visas gyvenimas sugriautas ir dvasiškai, ir psichologiškai. Praradau darbą, kariškio statusą.
Ar galite suprasti, ką reiškia gyventi pergrūstoje kameroje, nematyti saulės, nematyti artimų žmonių, būti nuolat mėtomam iš vienos vietos į kitą, nuolat taikytis prie naujų kalinių? Jiems visiems aš buvau žudikas. Neaiškinau detalių, tik sakydavau, kad greitai išeisiu į laisvę. Ir tuo tikėjau. Gal tas tikėjimas padėjo. Ir šachmatai“, – sako M.Gelžinis.
Prarado dalį draugų
Po tragedijos buvę draugai tapo nebe draugais. Tik mama ir sesuo visą laiką tikėjo, kad Mindaugas nekaltas. Jos jį palaikydavo, kas tris mėnesius atvažiuodavo į susikimus, joms rašydavo laiškus ir laukdavo atsakymų.
Po to įvykio vyras neteko ir draugės.
„Manau, kad kai kurių akyse aš vis dar žudikas, pasitaiko, kad užgaulioja. Aš pats visa tai stengiuosi išmesti iš galvos. O to slegiančio šleifo atsikratysiu, nors ir nebus lengva.
Vilties niekada nepraradau, nors nemaniau, kad teisybės paieškos taip ilgai užtruks“, – teigia M.Gelžinis.
„Nesitikėjau, kad pirmosios instancijos teismas patenkins mūsų ieškinį: gana sudėtinga bylinėtis su valstybe ir advokatui, sudėtinga ir teisėjui. Yra tam tikros ribos ir niuansai, kuriuos ne visi gali peržengti, – sako advokatas Henrikas Mackevičius. – M.Gelžinis buvo nepagrįstai suimtas ir nepagrįstai nuteistas. O dėl to už grotų praleido beveik trejus metus. Tai teismo klaida, kurią aukštesnės instancijos teismas ištaisė.
Esu įsitikinęs, kad valstybė turi išpirkti savo kaltę, atsakyti už savo pareigūnų padarytą netyčinę klaidą, atlyginti žalą. Tai valstybės civilinė atsakomybė už savo pilietį, kuris niekada neklaidino pareigūnų, visą laiką kalbėjo tiesą. Klaida turi būti ištaisyta, o žala kompensuota.
Tikimės, kad viskas baigsis Lietuvoje ir mums nereikės pasiekti Strasbūro.“
