Vis dėlto futbolas ir politika, kaip kovos rūšys, – ne taip jau toli viena nuo kitos. Pavyzdžiui, ir ten, ir ten galioja ta pati nerašyta taisyklė – neįmuši tu, įmuš tau. Turėjai progą, bet sudrebėjo kinkos – beveik garantuotai praleisi į savo vartus. Šią taisyklę patvirtino ir užvakar Seime perskaitytas prezidentės D.Grybauskaitės metinis pranešimas.
Išvakarėse, kaip ir kiekvienais metais, Prezidentūra paskelbė šalies vadovės metų veiklos ataskaitą skaičiais – kiek įstatymų pasiūlė ir kiek vetavo, kiek užsienio svečių priėmė, kalbų pasakė, atleido teisėjų, kiek gavo ordinų.
Tuo metu daugelis spėliojo, ką gi prezidentė pasakys.
Tiesą sakant, daug spėlioti nebuvo ko – bendrieji kalbos bruožai, prisiminus ankstesnes kalbas, buvo daugmaž aiškūs.
Pasidžiaugs, kokia Lietuva graži ir pažangi, pasmerks tam grožiui atsispindėti realiame paprastų žmonių gyvenime neleidžiančią valdžią, parūstaus dėl korupcijos, dar kai ką pridurs. Šiemetis pranešimas iš esmės toks ir buvo. Bet jį gerokai pakoregavo artėjantys rinkimai. Tad D.Grybauskaitė, kuri visada nemėgo šios valdžios, šį kartą pranoko ne tik save, bet netgi aršiausius opozicijos atstovus.
Pasidžiaugusi Lietuvos grožiu, jos energetine nepriklausomybe, kariniais pajėgumais „iš paukščio skrydžio“ ir nusileidusi ant žmonių ašaromis aplaistytos žemelės D.Grybauskaitė su ta pačia žeme sumalė valdančiuosius.
Neįgalūs. Visiškas fiasko. Sabotažas. Tai tik keli iš malonybinių žodžių, kuriais prezidentė apdalijo ne tik pavienes valdančiosios daugumos darbų sritis, bet ir visą jos veiklą.
„Tarsi gyventume karo zonoje!“ – susiėmusi už galvos po prasigėrusią, nuskurdusią, besižudančią, išmirštančią ir emigruojančią Lietuvą dairėsi ir taip, matyt, užsienio investuotojų šaukėsi tos karo zonos prezidentė.
Aišku, tiktai nebuvo atsakyta į ore tvyrančius klausimus: o koks gi jos pačios indėlis į visą šį siaubą, kokia jos atsakomybė, ką reikėtų daryti, kad taip nebūtų? Į tai nebuvo atsakyta nė vienais metais. Šalies vadovė šį sykį tik prisiminė savo reklamines akcijas ir pagyrė už jas save.
Itin turėjo nusivilti tie, kurie tikėjosi, kad nuo D.Grybauskaitės, perėjusios prie korupcijos temos, klius ir opozicijai, nes būtent liberalus mala seniai regėto masto korupcinio skandalo girnos.
Bet apie šį skandalą šalies vadovė užsiminė tarsi tarp kitko ir dar taip, kad nebuvo aišku, ar tikrai apie tuos pačius „nešvarius pinigus ir sandėrius“ kalbama.
Užtat apie skandalus ar skandalėlius (kai kurie jų jau subliūškę), kurie purtė ar tebepurto valdančiuosius, D.Grybauskaitė kalbėjo labai aiškiai ir su ūpu. Žodžiu, buvo siekiama parodyti, kad pagrindinis korupcijos pūlinys valstybėje yra korumpuota dabartinė valdžia.
Po tokių žaibavimų prezidentei netgi nebereikėjo atvirų raginimų per rinkimus visiems imti pavyzdį iš dešiniosios „Facebook“ kartos arba švelnių pabarimų „žaliesiems valstiečiams“ kiek santūriau veržtis į valdžią.
Buvo ir taip aišku, kad šalies vadovė pasinaudojo Seimo tribūna kuo labiau politiškai sumurdyti valdančiuosius, o kartu už ausų patempti opoziciją ir galbūt į valdžią grąžinti jos sąjungininkus konservatorius su liberalais.
Neabejotina, kad pastarojo tikslo D.Grybauskaitė sieks bet kokia proga ir be jokios baimės peržengti visas raudonąsias linijas, skiriančias nepartinį prezidentą nuo partijų kovos virtuvės.
Šalies vadovės, regis, nestabdo net tai, kad to paties Liberalų sąjūdžio padėtis darosi vis labiau apverktina, – partiją purto vidaus rietenos, o penktadienį atliktos kratos vieno Kauno liberalų lyderių R.Mikaičio namuose ir partijos vicepirmininko G.Steponavičiaus fonde.
Jeigu ims tvirtintis versija, kad buvusio liberalų vedlio E.Masiulio namuose rastas ketvirtis milijono eurų – juodoji kasa, skirta kandidatams vienmandatėse apygardose, tai partijai gali reikšti ir mirties nuosprendį.
Negi D.Grybauskaitė nerizikuoja, taip beatodairiškai lošdama šitokią nebūtinai pergalingą partiją?
Kad ir kaip būtų, nėra nė vienos lazdos be antro galo ir pasakos be moralo: triuškinantis metinis pranešimas buvo žiauri pamoka valdantiesiems, pirmiausia socialdemokratams, kad be galo nuolaidžiaudamas gausi naujų ir dar skaudesnių botago kirčių.
Kairieji ir premjeras A.Butkevičius tikriausiai turėjo iliuzijų, kad pasmaugę Seime komisijos, turėjusios ištirti visus prezidentės galimo manipuliavimo teisėsauga ir politikų šantažavimą „pažymomis“, kūrimą, nusipirko bent kiek šventos ramybės prieš rinkimus.
Premjeras tada aiškino, jog nenori neramumų valdžios viršūnėse, galbūt tikėdamasis, kad Prezidentūra už tai atsilygins – jei ne švelnesniu žodžiu, tai bent tyla.
Prisimenate futbolo taisyklę: neįmuši tu, įmuš tau. Tik kai taip atsitiko, valdantieji galiausiai sujudo, bent trumpam primiršo savo bailumą.
Netgi A.Butkevičius iš karto po prezidentės kalbos Seime išrėžė, kad tai buvo ne prezidentės pranešimas, o rinkimų agitacija, sumenkinanti valdančiųjų atliktus darbus ir paglostanti opoziciją.
Tokį pat šalies vadovės metinio pranešimo įvertinimą vakar specialiame pareiškime pakartojo visa valdančioji koalicija.
Įdomu, ar tai tik trumpalaikiai drąsos blykstelėjimai, ar vadžias visai atleidusi D.Grybauskaitė gali sulaukti ir didesnio atkirčio bent prieš nusileidžiant šios Seimo kadencijos uždangai?
O gal vėl įsivyraus šventos ramybės viltys ir iliuzijos?
