Tai – teisėsaugos struktūrų agentai, tyrėjai ir jų veiklą sankcionuojantys prokurorai, kurių dėka Lietuva valosi seniai priskretusį purvą. Išeitų, kad Lietuvoje ketvirtį amžiaus kuriama politinė sistema – perpuvusi iki pat šerdies. O partijos – tiesiog begėdžių parsidavusių šmikių kontoros. Visos be išimties, tik vienos jau sučiuptos už letenos. Kitos netgi teistos. Dar kelios marinuojasi šaltame prakaite laukdamos savo eilės.
Kitaip tariant – aplink vagia visi, vagia įžūliai ir didelėmis sumomis. Demokratija – tik plonas glazūros sluoksnis ant bjauraus pilko statinio, kurį paveldėję bandome perstatinėti. O tame statinyje įsiveisę daug vikrių, gobšių padarų į save lenktais nagais.
Vienintelė viltis kovojant su tautiniu aštuonkoju – vyrai juodais drabužiais. Antpečių žmonės ir jų aukštoji globėja. Bent jau tokį įspūdį turėtų susidaryti rinkėjai, kuriems dabar kas savaitę surengiama akcija su kratomis, dokumentų poėmiais ir spragintais kukurūzais.
Įsivaizduokite didelį kambarį – be langų, bet su aukštomis lentynomis, kuriose segtuvų rietuvės laukia savo eilės. Čia – apie vieną partiją, o čia – apie kitą, štai vieno veikėjo įdirbis, štai ten – frakcijos seniūno pokalbių įrašai. Visi čia gudrūs ir vikrūs, nuolat perka ir parduoda poveikį, kalbasi telefonais
Visa esmė – tikrųjų operatyvinių veiksmų ir juos lydinčio viešinimo planas. Pastarasis gal net svarbesnis iš tų dviejų, nes laimėti tokias bylas pavyksta labai retai, o štai viešųjų ryšių daroma žala – efektinga ir efektyvi.
Todėl visa tai turi būti gerai apgalvota ir tinkamai suderinta.
Dvi partijos ir jauni jų veikėjai – jau nukirsti, nesvarbu, kaip baigtųsi tos bylos. Ore tvyro nuojauta, kad čia dar ne pabaiga, o stambiausios Raimondo žuvys bus pačiuptos strategiškai patogesniu laiku. Sakykim, rugsėjį.
Kai visuomenėje pasitikėjimas Vyriausybe, partijomis ir apskritai valdžia nučiuožia į tokias žemumas, atsiranda stiprios rankos ilgesys. Kažkas juk turėtų sutvarkyti visą šitą jovalą! Koks nors buvęs pareigūnas, o geriausia – atsargos generolas, kuriam „nuoširdžiai rūpi“ tautos išlikimas. Apsižvalgykime aplink, galbūt jau šmėžuoja kas nors tinkamas imtis darbų šiuo itin svarbiu tautai ir valstybei metu?
Darbas su masėmis žavingas tuo, kad jos visada kimba ant tų pačių kabliukų, tik masalą skirtingą reikia naudoti. Todėl dabar norėdami padaryti dar didesnį įspūdį vyrai juodais drabužiais turėtų nupūsti dulkes nuo pageltusio aplanko. Ir rimtai iš naujo pasvarstyti seniai atidėliojamą darbą – pagaliau parsivežti bėglę iš Čikagos. Per patį agurkų sezoną. Tai būtų sujudimo!
Patys pagalvokite. Išgalvotos pedofilijos ir tikros dvigubos žmogžudystės istorijoje dedami paskutiniai taškai. Teismas Drąsių Kedį pripažino žudiku, o jo bendrininką Raimundą Ivanauską įkalino 8 metams.
Jau pats metas būtų pasikalbėti ir su pačia teisėja, patogiai įsikūrusia mūsų strateginės partnerės teritorijoje – ką mūsų prokurorai ir patys puikiai žino. Misija neįmanoma? Tik nereikia. Štai ambasadoje Vilniuje dirbantys amerikiečiai išmoko be klaidų gražiai lietuviškai ištarti tą svetimšaliui sunkiai suvokiamą „Nebeprisikiškiakopūsteliausime“. Čia jums ne mielą tetą namo parvežti.
Juolab kad mūsų draugai anapus Atlanto iš Imigracijos tarnybos Nacionalinio saugumo departamento puikiai žino, kas N.Venckienė yra, kur ji yra ir ką veikia. Ji, ko gero, jau yra gavusi politinį prieglobstį ir ruošia dokumentus vadinamosios pedofilijos bylos persvarstymui Vašingtono apygardos teisme.
Žinoma, D.Kedžio šaudynės Kaune – tai ne Orlando tragedija. Tačiau N.Venckienės „niekaip nerandantys“ teisėsaugininkai turi gerą progą dabar kolegoms JAV priminti, kas pas juos susisuko gūžtą ir kad tą nesugaunamą paukštę jų pačių saugumui būtų geriau jau parskraidinti į gimtuosius kraštus.
