Parlamentarei tada buvo ketveri metai, bet siaubo, išgyvento tada, ji sako nepamirštanti visą gyvenimą.
„Birželio 14-osios žaizdos kraujuoja iki šiol, ir jas gydyti galime tik mes visi savo supratimu, atjauta, teisingumu, meile, nes tokių žaizdų net laikas negydo. Kaip ir kiti, nekalti žmonės, prievarta buvome išvaryti iš savo gimtų namų. Sielvartas, klaikūs riksmai tvyrojo stotyje, o mus visus grūdo į gyvulinius vagonus. Daugybė vaikų savo tėčių jau niekuomet daugiau nebematė, nes vyrai buvo atskiriami nuo šeimų, niekas tada nežinojo, kada ir kur baigsis ši kelionė, niekas dar nenumanė, kad ne vienam išvežtajam ji bus paskutinė.
Išvežti į šaltąjį Sibirą ir išsklaidyti po taigas buvome atiduoti fizinei ir dvasinei kančiai, o kai kam ši kančia dažniausiai baigdavosi mirtimi.
Skaudžiausia, kad mojuodami šautuvais mus iš namų varė ne tik iš Sovietų sąjungos atvykę represinių struktūrų pareigūnai, sovietų kariai, jiems aktyviai talkino ir lietuviški vietos aktyvistai, kolaborantai“, – sakė V. M. Čigriejienė, kalbėdama Seime vykusiame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime.
Ji pastebėjo, kad nepasidavusieji tremtyje vaikai yra nepaprastai tvirto charakterio, anksti subrendę, užgrūdinti nepakeliamai sunkaus gyvenimo ir baisių netekčių, dvasinių kančių.
„Mes nepalūžome. Mes niekada nenuleidžiame rankų, nesižeminame, nevengiame atsakomybės. Sibiro žemėje mes stengėmės ne tik mokytis, išsaugoti gimtąją kalbą, bet ir būti geriausiais, nes tikėjome viltimi grįžti į Lietuvą, kur nebūsime stumdomi ir niekinami.
Atplėšti nuo Tėvynės, nuo visko, kas buvo gyvenimo pagrindas, nuo galimybių rinktis savo ateities kelią, dantis sukandę prieš smurtą, prievartą, neteisybę, žinojome tik viena – tu privalai išlikti. Te nenuskamba aštriai, bet gal mes ten, žiaurioje tremtyje, išsaugojom daugiau tikrosios Lietuvos negu tie, kas pasiliko Tėvynėje. Mes kartu su naminės duonelės kriaukšle, lininiu mamos rankšluosčiu, vaikišku žaisleliu į Sibirą išsivežėme ištikimybės valstybei jausmą, pirmosios Nepriklausomybės metais tėvų puoselėtą garbės ir atsakomybės suvokimą, tarpusavio pagalbos pareigą. Ten mes buvom kitokie, mus niekino ir iš mūsų tyčiojosi, bet mes niekada neužsikrėtėme šita patyčių, tarpusavio paniekos liga nei ten, tremtyje, nei sugrįžę į Tėvynę“, – sakė parlamentarė V. M. Čigriejienė.
Gal todėl jai taip skaudu, kad šiandien patyčių, pykčio banga ritasi per Lietuvą, neaplenkdama ir garbiojo Seimo, kur kai kurie politikai tarsi neišvengiamai rodo patį blogiausią pavyzdį jaunimui ir visuomenei.
„Patyčios Seime iš valstybės simbolių – himno, tautos identiteto – lietuvių kalbos, tradicinės moralės normų (...). Ar galėjome ką nors panašaus įsivaizduoti mes, tremties vaikai, ilgėdamiesi prarastos Tėvynės? Ar galėjome būdami tremtyje mes, vaikai, numatyti, kad atkūrus Lietuvos valstybingumą, šiandien reikės visiems įrodinėti, kad lietuvių kalba yra neįkainojamas mūsų valstybės turtas ir ją reikės ginti. Mes mokėmės lietuvių kalbos, rašto vos ne balanos gadynės sąlygomis, kai mus supančioje aplinkoje skambėjo svetima kalba, o prakalbę lietuviškai būdavome išvadinami fašistais, banditais“, – sakė buvusi tremtinė.
Pasak jos, šiandien protu nesuvokiu, kodėl turime keisti savo kalbos abėcėlę vardan to, kad įtiktume kai kuriems asmenims rašyti vardus ir pavardes, kaip jie nori, ne lietuviškais rašmenimis.
„Ar tauta tokiems iniciatoriams suteikė įgaliojimą darkyti lietuvių kalbą ir jos abėcėlę, iškraipyti vardų, pavardžių, vietovardžių rašymą, niekinti Lietuvos Konstituciją? Lietuvių kalba šildė mus visus, tai buvo lyg nenutrūkstama gija su Tėvyne, su viltimi grįžti. Ir mums nereikėjo aiškinti, kas yra patriotiškumas, mes tiesiog tokie buvome, nes mes labai mylėjome Lietuvą“, – sakė Seimo narė.
Baigdama kalbą Seime nekaltų tremties aukų vardu ji tarė: „Atsipeikėkime, susigrąžinkime tautos orumą, tarpusavio pagarbą, kad šiandien Lietuvos vaikai augtų laisvi nuo patyčių, mylintys Tėvynę, jos Vytį ir Trispalvę, himną ir kalbą, jos nepriklausomybę, ir gyvenkime taip, kad jos niekad daugiau neprarastumėme“.
