Parlamentarei tada buvo ketveri metai, bet siaubo, išgyvento
tada, ji sako nepamirštanti visą gyvenimą.
„Birželio 14-osios žaizdos kraujuoja iki šiol, ir jas gydyti
galime tik mes visi savo supratimu, atjauta, teisingumu, meile, nes
tokių žaizdų net laikas negydo. Kaip ir kiti, nekalti žmonės,
prievarta buvome išvaryti iš savo gimtų namų. Sielvartas, klaikūs
riksmai tvyrojo stotyje, o mus visus grūdo į gyvulinius vagonus.
Daugybė vaikų savo tėčių jau niekuomet daugiau nebematė, nes vyrai
buvo atskiriami nuo šeimų, niekas tada nežinojo, kada ir kur
baigsis ši kelionė, niekas dar nenumanė, kad ne vienam išvežtajam
ji bus paskutinė.
Išvežti į šaltąjį Sibirą ir išsklaidyti po taigas
buvome atiduoti fizinei ir dvasinei kančiai, o kai kam ši kančia
dažniausiai baigdavosi mirtimi.
Skaudžiausia, kad mojuodami
šautuvais mus iš namų varė ne tik iš Sovietų sąjungos atvykę
represinių struktūrų pareigūnai, sovietų kariai, jiems aktyviai
talkino ir lietuviški vietos aktyvistai, kolaborantai“, – sakė V.
M. Čigriejienė, kalbėdama Seime vykusiame Gedulo ir vilties bei
Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime.
Ji pastebėjo, kad nepasidavusieji tremtyje vaikai yra
nepaprastai tvirto charakterio, anksti subrendę, užgrūdinti
nepakeliamai sunkaus gyvenimo ir baisių netekčių, dvasinių kančių.
„Mes nepalūžome. Mes niekada nenuleidžiame rankų, nesižeminame,
nevengiame atsakomybės. Sibiro žemėje mes stengėmės ne tik mokytis,
išsaugoti gimtąją kalbą, bet ir būti geriausiais, nes tikėjome
viltimi grįžti į Lietuvą, kur nebūsime stumdomi ir niekinami.
Atplėšti nuo Tėvynės, nuo visko, kas buvo gyvenimo pagrindas, nuo
galimybių rinktis savo ateities kelią, dantis sukandę prieš smurtą,
prievartą, neteisybę, žinojome tik viena – tu privalai išlikti. Te
nenuskamba aštriai, bet gal mes ten, žiaurioje tremtyje, išsaugojom
daugiau tikrosios Lietuvos negu tie, kas pasiliko Tėvynėje. Mes
kartu su naminės duonelės kriaukšle, lininiu mamos rankšluosčiu,
vaikišku žaisleliu į Sibirą išsivežėme ištikimybės valstybei
jausmą, pirmosios Nepriklausomybės metais tėvų puoselėtą garbės ir
atsakomybės suvokimą, tarpusavio pagalbos pareigą. Ten mes buvom
kitokie, mus niekino ir iš mūsų tyčiojosi, bet mes niekada
neužsikrėtėme šita patyčių, tarpusavio paniekos liga nei ten,
tremtyje, nei sugrįžę į Tėvynę“, – sakė parlamentarė V. M.
Čigriejienė.
Gal todėl jai taip skaudu, kad šiandien patyčių, pykčio banga
ritasi per Lietuvą, neaplenkdama ir garbiojo Seimo, kur kai kurie
politikai tarsi neišvengiamai rodo patį blogiausią pavyzdį jaunimui
ir visuomenei.
„Patyčios Seime iš valstybės simbolių – himno, tautos
identiteto – lietuvių kalbos, tradicinės moralės normų (...). Ar
galėjome ką nors panašaus įsivaizduoti mes, tremties vaikai,
ilgėdamiesi prarastos Tėvynės? Ar galėjome būdami tremtyje mes,
vaikai, numatyti, kad atkūrus Lietuvos valstybingumą, šiandien
reikės visiems įrodinėti, kad lietuvių kalba yra neįkainojamas mūsų
valstybės turtas ir ją reikės ginti. Mes mokėmės lietuvių kalbos,
rašto vos ne balanos gadynės sąlygomis, kai mus supančioje
aplinkoje skambėjo svetima kalba, o prakalbę lietuviškai būdavome
išvadinami fašistais, banditais“, – sakė buvusi tremtinė.
Pasak jos, šiandien protu nesuvokiu, kodėl turime keisti savo
kalbos abėcėlę vardan to, kad įtiktume kai kuriems asmenims rašyti
vardus ir pavardes, kaip jie nori, ne lietuviškais rašmenimis.
„Ar tauta tokiems iniciatoriams suteikė įgaliojimą darkyti
lietuvių kalbą ir jos abėcėlę, iškraipyti vardų, pavardžių,
vietovardžių rašymą, niekinti Lietuvos Konstituciją? Lietuvių
kalba šildė mus visus, tai buvo lyg nenutrūkstama gija su Tėvyne,
su viltimi grįžti. Ir mums nereikėjo aiškinti, kas yra
patriotiškumas, mes tiesiog tokie buvome, nes mes labai mylėjome
Lietuvą“, – sakė Seimo narė.
Baigdama kalbą Seime nekaltų tremties aukų vardu ji tarė:
„Atsipeikėkime, susigrąžinkime tautos orumą, tarpusavio pagarbą,
kad šiandien Lietuvos vaikai augtų laisvi nuo patyčių, mylintys
Tėvynę, jos Vytį ir Trispalvę, himną ir kalbą, jos nepriklausomybę,
ir gyvenkime taip, kad jos niekad daugiau neprarastumėme“.